Giedrė POTELIŪNAITĖ
Krekenaviškis Jonas Žilevičius visą gyvenimo daug dirbo - bet ne tiek sau, kiek kitiems. Krekenavos miestelyje Jono namus parodys kiekvienas sutiktas. Graži sodyba, apjuosta akmenų ir girnų tvora, iš toli traukia akį. 85 metų J. Žilevičius sunkiai vaikšto, todėl daugiausia laiko praleidžia gulėdamas. Jis nekantraudamas laukia, kada atšils ir bus galima bent aplink namus pasivaikščioti, o gal ir iki savo įrengtų kapinaičių nueiti.
Apylinkės garbės piliečio vardą turintis Jonas - neeilinis žmogus. Visą gyvenimą dirbęs felčeriu, visada rasdavo laiko geriems darbams. "Po mažas miestelio kapines anuomet ganėsi arkliai ir ožkos. Maniau sau, juk ten palaidoti žmonės - reikia kažkaip sutvarkyti kapinaites ir išvyti iš ten gyvulius. Į pagalbą atėjo daug kaimynų ir Krekenavos gyventojų. 1961 metais visi miestelėnai sunešė man turėtas girnapuses ir akmenis, o aš iš jų padariau kapinaičių vartus, padirbau paminklus knygnešiams, nepriklausomybės kovų savanoriams, visoms motinoms... Bet toks nedidelis čia tas mano nuopelnas - daug žmonių man padėjo", - kuklinosi J. Žiliūnas. Senolis pasidžiagė, kad dabar, kai jau pats nebegali rūpintis kapinaitėmis, jas prižiūri Krekenavos miestelio moterys.
J. Žiliūnas sutvarkė ne vienas kapines. Žydų kapinėse net pastatė paminklą. Už tai Jeruzalėje jo garbei Teisuolių alėjoje, šalia visų per holokaustą gelbėjusių žydus žmonių atminimui pasodintų medžių, žaliuoja ir J. Žiliūno medis. "Kai pastatėme akmeninį paminklą, atvažiavo žydai iš aplinkinių miestų. Bet jie tik pastovėjo, pažiūrėjo į tą paminklą ir net nepasiteiravo, ar daug vargo tai mums kainavo. Kažkaip negera ant širdies paliko... Bet po keleto metų pas mane apsilankė atvykėliai net iš Izraelio. Jie man ir pranešė, kad pasodins man medį. Labai džiaugiausi, o kai laišką parašė, kad medis jau žaliuoja, buvau kaip nieko laimingas", - prisiminė J. Žiliūnas.
Dėkota Jonui ne sykį ir kone už visus gyvenime atliktus darbus. Štai neseniai net iš Londono atvyko vyras padėkoti Jonui, kad padėjo jam gimti. "Atsimenu gerai, kai viena krekenaviškė nespėjo į ligoninę nuvykti ir ėmė gimdyti. Moteris sunkiai gimdė ir tas atvykęs vyras sakė, kad be mano pagalbos vargu ar abu būtų likę gyvi. Ir dar atvežė man nuo savo motinos tokį gražų kryželį", - rodė Jonas prie visų padėkos raštų ir apdovanojimų padėtą mažą paveiksliuką.
Paklaustas, ar jo paties šeima nepyko, kad Jonas tiek laiko kitiems sugaišta, senolis tik juokėsi ir galva lingavo: "Pyko, kaipgi, ir velnių duodavo, bet dabar jau viskas praeityje. Šeima yra šeima, o darbas lieka darbu. Niekada negalėjau rankų susidėjęs sėdėti - rūpėjo krutėti, judėti, ką nors gražaus kurti kitiems palikti. Tik gaila, kad vieni daro, o kiti naikina. Va iš kapų net 60 girnapusių pavogė. Ir iš tvoros kelias nujojo... Niekas dabar nieko nebijo. Gal vasara pavyks nuostolius atitaisyti", - vylėsi krekenaviškis.
Pirmą kartą per visą "Akistatos" istoriją šnekintas žmogus ne tik nieko už tai nepaprašė, bet dar primygtinai įbruko žurnalistei į kišenę kelis litus kavai. "Dabar sunku visiems, o jums, jauniems, dar sunkiau. Man, senam, jau nebedaug reikia. Pas mane visuomet namuose daug svečių lankydavosi, bet tada aš dar galedavau iki parduotuvės nulėkti ir saldainių ar buteliuką nupirkti. O dabar jau pasenau ir gyvenu geresnių orų laukdamas", - išlydėdamas sakė J. Žiliūnas ir prasitarė laukiantis grįžtančių paukščių, kurie pirmieji praneša apie žiemos pabaigą.
