Sigitas STASAITIS
Kovodami už Nepriklausomybę ir leisdami moterims kovoti už savo teises, mes, vyrai, pražiopsojome pagrindinę savo šventę - Armijos, tai yra Vyrų, dieną.
1917 metais bolševikai Rusijos sostinėje Peterburge surengė sukilimą ir patys to nesitikėdami užgrobė valdžią. Toli gražu ne visi rusai norėjo komunistų, tad naujajai vyriausybei nedelsiant prireikė armijos. Ji paskubomis buvo įkurta 1918-ųjų vasario 23-iąją. Mėgdavę girtis šia data kaip ir Raudonosios Armijos nenugalimumu, sovietiniai propagandistai "užmiršdavo", jog iki pat 1935-ųjų ji iš esmės buvo sunkiai valdoma ginkluota gauja, mat šalyje nelikus ponų ir visiems tapus "draugais", buvo laikomasi nuostatos, kad ir armijoje visi būsią draugai, nereikėsią nei karininkų, nei karinių laipsnių, tik vado ir "politruko". Kariams net buvo uždrausta atidavinėti pagarbą. Jei ne J. Stalinas, Raudonoji Armija, ko gero, taip ir būtų likusi ginkluota gauja, tačiau Josifas Visarionovičius 1935 metais grąžino karinius laipsnius, pagarbos atidavimą. Dar po nepilno dešimtmečio generalisimas atstatė beveik nepakeistas carinės armijos uniformas.
Pavadinimas Raudonoji Armija irgi tiko idealiai. Bolševikai neslėpė, kad tai kraujo spalva, tik nemėgo sakyti, kieno. Ogi savų, valstiečių ir darbininkų, kuriuos Raudonoji Armija tūkstančiais skerdė per pilietinį karą. 1937 - 1938 metais Stalinas nuleido kraują ir pačiai armijai - buvo sušaudyta didesnė dalis karininkų. Nieko nuostabaus, jog 1939-ųjų rudenį Raudonajai Armijai pabandžius užimti mažutę Suomiją, penkis kartus didesnė sovietinė kariauna apsijuokė prieš visą pasaulį. Suomius žadėjusi parklupdyti per 3 savaites, Raudonoji Armija jų neįveikė ir per 3 mėnesius.
Nors Antrojo pasaulinio karo metais Raudonoji Armija iš esmės išgelbėjo Europą nuo fašizmo, tačiau gelbėtojai neapsiėjo be paradoksų. Trim frontais kariavusių ir karą pralaimėjusių vokiečių žuvo 10 milijonų, tuo tarpu nugalėtojų sovietų - net du kartus daugiau.
Matyt, sovietų valdžia paspringo savo žmonių krauju, nes tuoj po karo, 1946-aisiais, iš pavadinimo išbraukiamas spalvą nusakantis žodis. Taip Raudonoji Armija virto SSRS ginkluotomis pajėgomis, kuriose jau tarnavome ir mes, Lietuvos SSR vyrai. Nuo to laiko SSRS ginkluotųjų pajėgų istorija - jau ir mūsų istorija.
"Mūsiškė" SSRS armija ir po karo "puikiai" užsirekomendavo pasaulyje. 1956-aisiais ištiesėme "pagalbos ranką" Vengrijai, 1968-aisiais SSRS tankai įžlegsėjo į Čekoslovakiją, kad sušaldytų "čekų pavasarį". Po tokios "pagalbos" nė viena iš sovietinio bloko šalių daugiau nebedrįso maištauti. Kas iš to - nemaištavo svetimi, sukilo savi. Prieš keturis dešimtmečius riaušes buvo sukėlę išbadėję Vidurio Rusijos darbininkai. Demonstraciją sušaudė savos ginkluotosios pajėgos pagal geriausias Raudonosios Armijos tradicijas, tik apie tai sovietiniuose istorijos vadovėliuose kažkodėl nebuvo nė užuominos.
Valdant L. Brežnevui SSRS ginkluotųjų pajėgų vadams tapo nuobodu, tad 1979-aisiais nutarė prasiblaškyti įlįsdami į Afganistaną. Sovietų kareivėliai, tarp kurių buvo ir nemažai lietuvių, net 10 metų spjaudėsi krauju šaudomi į nugaras. Net tankais bei lėktuvais ginkluoti sovietų kariai neįveikė basakojų musulmonų. Šalies vadžias perėmusiam M. Gorbačiovui 1988 metais užteko proto pripažinti L. Brežnevo klaidą ir duoti įsakymą išvesti niekaip nepajėgiančią laimėti armiją. (Dabar Afganistane spjaudosi amerikiečiai, tačiau tai jau - jų problema.)
Tarnavusieji sovietinėje armijoje neleis sumeluoti - pasaulyje, ko gero, nebuvo antros tokios bukos žmonių kankinimo bei pažeminimo mašinos kaip ši armija.
"Dveji iš gyvenimo išbraukti metai", - sakydavo sugrįžusieji iš privalomosios tarnybos. Ko gero, tik sovietinės armijos vadai sugebėjo sugalvoti, jog reikia bausti karį, jei jam batai iki pūslių nutrynė kojas. Kur dar pasaulyje kareivukus po pusę metų varinėdavo pusbadžiu, neleisdami net pamiegoti bent 4-5 valandas? Kas dar sugalvotų, jog prieš atvykstant generolui reikia žaliais aliejiniais dažais nudažyti žolę? Kas kitas išmąstytų pasipelnyti tyliai parduodamas ginklus savo... priešams, pavyzdžiui, Afganistano "dušmanams" arba čečėnams? Kur kitur pasaulyje paskelbus karinę parengtį gali išaiškėti, jog tankas nevažiuoja dėl to, jog kažkas išgėrė hidraulinį skystį?! Beje, receptai, kaip apsvaigti nuo hidraulinio skysčio ir net batų tepalo (!), taip pat buvo sukurti armijoje.
Sovietmečiu vyrams iš armijos buvo tik viena nauda - Vasario 23-ioji. Šventas reikalas. Tądien bet kuriam buvusiam kareiviui (ar net netarnavusiajam armijoje) buvo galima (jei ne privalu) darbe švęsti iki išnaktų. Negana to, vasario 23-iąją bendradarbės moterys privalėdavo vyrus apdovanoti (bent bučiniais) ir dažniausiai švęsti kartu. Net pikčiausios žmonos dėl to nepriekaištaudavo.
Atgavus Nepriklausomybę mus, vyrus, ištiko didžiulė netektis: Vasario 23-ioji - nebe šventė. Nors Kovo 8-oji buvo Tarybinės moters diena, ši šventė kažkodėl išliko. Dabar tai Moters diena. Lietuvoje niekam nešovė į galvą vasario 23-iosios paskelbti Vyrų diena. Lietuvos armijos diena lyg ir yra, tačiau kaip ją švęsi, jei apie ją niekas nežino, tik patys Lietuvos kariškiai.
Prieš kelias dienas konservatoriai pasiūlė tarnybą tarybinėje armijoje prilyginti tremčiai. Tarnyba, ypač už Uralo bei poliarinio rato, iš tikro buvo baisiau už tremtį. Kita vertus, ant sovietų armijos šautuvų durklų juk laikėsi SSRS ir visas sovietinių šalių blokas. Ar kas nors nepareikalaus tarnavusiųjų sovietinėje armijoje pripažinti okupacinės kariuomenės dalyviais, paprasčiau tariant okupantais? Tai gražiai skambėtų - "tremtinys-okupantas".
Vasario 23-iąją "Kranklio" korespondentas išsiruošė pasižiūrėti, kaip vyresniojo amžiaus vyrai jaučiasi buvusios "vyrų" šventės dieną. Tiesiai šviesiai skelbiame - padėtis tragiška. Eilinė darbo diena, po jos visi skubėjo namo. Nebuvo švenčiama nei darbovietėse, nei baruose. Kai bare vyrams primindavai, kokia šiandien diena, jie pliaukšteldavo sau per kaktą, susidauždavo, jei būdavo su kuo, ir toliau postringaudavo - teisinga R. Paksui apkalta ar ne.
Visgi vasario 23-iąją pavyko rasti kareivių. Pirmiausia - "tankistų". Pamatęs suvargusias su butelių maišeliais slenkančias klipatas korespondentas prisiminė, jog šiukšlių konteineriuose besirausiantys piliečiai juk vadinami tankistais. Šiandien Lietuvoje "tankistų" tiek daug, kad iš jų surikiuotum ištisą armiją. Ir gana kovingą, tik nelabai pavojingą. Tačiau dar daugiau Lietuvoje "lakūnų". Ne tų, kurie danguje skraido, o tų, lakančiųjų. Ypač daug "lakūnų" nutūpę kaimuose. Beje miestuose "tankistai" dažniausiai kartu būna ir "lakūnai".
"Tankistams" bei "lakūnams" Vasario 23-ioji - ištisus metus. Ekonomistai sako, jog Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą "tankistų" bei "lakūnų" armija dar padidės.
Redakcijos archyvo nuotr.
Armijos dieną šiandien švenčia tie, kam šventė ištusus metus - "lakūnai" bei "tankistai".
( vasario 1,2,3,4,5,6,7. jpg )
