Jau kuris laikas svarbiausią Lietuvos šventę - Valstybės dieną - siekiama minėti įspūdingu teatro reginiu po atviru dangumi. Šią tradiciją tęsia aktorius ir režisierius Vytautas Grigolis, Kauno pilyje režisuojantis “Mindaugą”, kuris prie Kauno pilies bus parodytas liepos 4 d., o Plungėje prie Oginskių rūmų - liepos 6 d. Skaitytojų dėmesiui Daivos Šabasevičienės pokalbis su V. Grigoliu.
Kokia “Mindaugo” pradžia? Jūs daugiau garsėjate kaip humoristinių spektaklių autorius, o jau antrą kartą režisuojate istorinę dramą. Pernai Kauno pilyje žiūrovai matė jūsų režisuotą “Švitrigailą.
Ši tradicija - lietuviškos dramaturgijos pastatymas Kauno pilyje - gyvuoja jau gana seniai. Šios tradicijos pradininkė yra Irena Bučienė, spektaklių po atviru dangumi pastatymai - Pažaislio festivalio ir Irenos Bučienės bendradarbiavimo rezultatas. I. Bučienės spektakliuose aš dalyvaudavau kaip aktorius, visada su malonumu dalyvaudavau. Visiškai nauja, neteatrinė, natūrali erdvė mane visada viliojo. Dalyvaudamas tuose spektakliuose įsimylėjau tą erdvę. Irenai Bučienei mirus, man pasiūlė režisuoti, tęsti šią tradiciją.
Kodėl man pasiūlė, konkrečiai pasakyti negaliu. Gal dėl to, kad mane Kaune neblogai pažįsta, nes aš ten dirbau daug metų. Be to, Kaune buvo mano kukli režisūrinė praktika. Vadovavau liaudies teatrams - tuometiniame Politechnikos institute, Profsąjungų rūmuose. Tai gal ir buvo “chaltūra”, bet žmogus visada dirbi nuoširdžiai. Ar režisuoji saviveiklinėje scenoje, ar profesionalioje scenoje, esi toks, koks esi. Negali vienoje scenoje dirbti vienaip, kitoje kitaip. Taip nebūna. Pasiūlymą priėmiau, nes norėjau tą tradiciją tęsti, mačiau daug realizavimo galimybių toje erdvėje. Be to, šiuo metu apskritai mažai statoma mūsų istorinė drama.
Kaip atsitiko, kad jūs statote ne konkrečią “Mindaugo” versiją, bet sudėliojote draminę kompoziciją iš Vinco Krėvės, Justino Marcinkevičiaus, Martino Zyverto kūrinių?
Tai sunkus ir rizikingas darbas. Egzistuoja ne tik techniniai dalykai, bet ir etiniai. Problemų daug. Tačiau trys autoriai ne šiaip sau. Teatro erdvė smarkiai skiriasi nuo erdvės atvirame ore. Ką galima pastatyti kamerinėje teatro erdvėje, to neįmanoma perkelti į lauko erdvę. Ten reikalingi ir kiti dramaturgijos matmenys. Žinoma, galima perkelti, suvaidinti, tačiau norisi išplėsti dramaturgijos erdvę. Svarbu išplėsti panoramą, kadangi laike psichologiniai niuansai ir niuansėliai nelabai veikia. Reikalingi stambūs planai. Reikalingas vizualumas, kuris priverstų žmogų sukoncentruoti dėmesį būtent toje erdvėje.
Skaitant atrodo, kad Krėvės čia maždaug dešimt procentų, Marcinkevičiaus - šešiasdešimt, Zyverto - trisdešimt.
Skaitydamas vieną ar kitą autorių supranti, kad tai - monodrama.
Istorija ir žmogus.
Pamaniau, kad jei šioje monodramoje neišeina eiti į plotį, tai galima pabandyti eiti į gylį, į vertikalę. Jeigu yra žmogus istorijoje, tai pažiūrėkim į žmogaus istoriją nuo pradžių iki galo. Dažnai apie Mindaugą kalbama kaip apie subrendusį politiką. O kas iki to, iki tos brandos? Dėl to aš ėmiau Krėvę. Jo kūrinyje Mindaugiokas atlekia pas kunigaikštį Šarūną dar be ūsų ir guodžiasi, kad jo tėvas neleidžia jam joti į karą. O jis taip norėtų. Marcinkevičius jau rodo, kaip Mindaugas paima valdžią, tampa vyriausiuoju kunigaikščiu. Zyvertas rodo Mindaugą karalių ir jo saulėlydį. Žinoma, pagrindas - Marcinkevičius.
Istoriniams, politiniams dalykams egzistuoja tam tikras skepsis, kadangi to labai daug visuomenėje.
Mindaugo istorija yra tas pats ėjimas į Europą. Sakykim, stojimas į Europos Sąjungą. Priėmęs krikštą, iš tikrųjų Mindaugas išvedė Lietuvą į Europą. O su jo mirtimi grįžome atgal, prasidėjo stagnacija. Neįmanoma kalbėti apie Mindaugą be šių dienų asociacijų. Ir su aktoriais, kalbant apie įvairius kunigaikščius, pavyzdžių randam tarp dabarties politikų. Atitikmenų randame daug.
Kitas dalykas, kad mūsų požiūris į tėvynę, į skambų žodį “Lietuva” nuo Marcinkevičiaus “Mindaugo” rašymo laikų kardinaliai pasikeitė. Tuo metu scenoje ištartas žodis “Lietuva” žiūrovų širdis priversdavo suvirpėti. Galėdavai stovėdamas paklausti: “Ar jūs mokate tą žodį?”, ir salėje pasigirsdavo šniurkščiojimas. Jau pečiai suglausti… Žiūrovai jau jautėsi Lietuvos branduolio dalis… Šiandien žodžiu “Lietuva” nieko nesujaudinsi. Kokios turi būti priemonės? Kaip reikia kalbėti, kad žodis “Lietuva” pasiektų žiūrovų širdis? Vienas dalykas, kai taip kalbama pily, kitas - scenoje. Lauke dar gali parodyti žirgus, kovojančius karius, masę, jėgą, ugnį, muziką. Tikiuosi, kad tai pritrauks žiūrovo dėmesį. Kitas dalykas - tas pats kūrinys teatro erdvėje. Aš pats niekada nesiryžčiau statyti šito kūrinio teatre - kamerinėje scenoje.
Jūs esate suvaidinęs ne vienoje istorinėje dramoje. Ir lietuviškoje, ir garsiosiose Šekspyro kronikose. Ryškiausias darbas tokioje medžiagoje - Ričardas III. R. Tuminas pirmiausia kūrė Ričardą žmogumi. Buvo nuimti visi jo žiaurumai. Skaitant jūsų draminę kompoziciją, pastebiu panašų ėjimą. Juk nei Ričardas, nei Mindaugas negimė pabaisomis. Ši patirtis turbūt neakivaizdžiai padeda?
Man svarbu “ištraukti” žmogų. Mes bandom atsekti kelią nuo smurto į meilę, nuo šlovės į kančią. Kokios tam turi būti metaforos? Aišku, mano praeities darbas niekur nedingsta, bet sąmoningai iš praeities nieko nekapstau.
Čia iškils daug Lietuvai svarbių asmenybių. Įdomu, pavyzdžiui, ar dramaturgiškai vystote Daumanto personažą, ar rodote jį daugiau kaip ženklą?
Tai daugiau ateinančios naujos jėgos ženklas. Čia visa aplinka taps ženklu.
Jums svetima patosas. O šioje draminėje kompozicijoje jo neišvengsite. Ką jums svarbu akcentuoti?
Lauko erdvėje tas patosas ir patriotiniai jausmai tarp žiūrovų nori nenori gimsta. Vien deganti ugnis, liepsnojantys daiktai (pernai degė karūna) jau suvirpina žiūrovų širdis. Šiandien žiūrovas yra labai pakitęs. Jam reikalingos visai kitos priemonės.
Mindaugą vaidins du aktoriai.
Trys: Berniukas, Evaldas Jaras ir Vytautas Rumšas. Aš pradedu Marcinkevičiaus Juodojo ir Baltojo metraštininkų pirmuoju dialogu: “Tai vis rašai? […] Rašau. […] Istoriją sapnuoju visą laiką”. Sapnas - ne sapnas, kuris iškyla iš rūko vizija. Čia netinka tas variantas: keičiant grimą jaunint ar sendint pagrindinį veikėją. Norisi tai įgyvendinti vizualiai. Susidvejinimų nesinori. Skirtingi Mindaugai turėtų suteikti kažkokios dinamikos.
Ką jums reiškia Mindaugo karūnavimo šventė? Ar trupei svarbu pilietiškai vaidinti šioje dramoje, ar tai yra eilinis darbas? Prisiminus Sąjūdžio laikus, tenka pripažinti, kad teatralai nebuvo pirmosiose naujosios politikos gretose - to nepasakysi apie dailininkus, muzikus, rašytojus.
O ką reiškia tais laikais pastatyti “Mindaugą” ar “Barborą Radvilaitę”, “Šventežerį”? Garsiai apie tai nekalbėjo, tačiau savo darbu bylojo visai ką kita. Kalbant konkrečiai apie šitą darbą, žmonių nesirinkau pagal politines nuostatas. Taip pat ir jie, manau, apie tai negalvoja. Tiesiog susiformavo tos erdvės trupė, kuri kiekvieną kartą kiek kinta: kažkas išeina, kažkas ateina. Viską diktuoja medžiaga.
Darbas labai sudėtingas. Spektaklis statomas teoriniame lygmeny. Kaip viskas bus, galime tik galvoti, nes toje erdvėje bus vos kelios repeticijos ir jos priklausys nuo oro. Būna ir taip, kad išeini į tą vienkartinį renginį, o tai psichologiškai labai veikia aktorius, pirmą kartą išbandydamas daug dalykų. Todėl tenka kalbėti apie visai kitus dalykus, o ne apie aktorių patriotizmą. Kitas dalykas, kada tenka kalbėti apie lietuvišką istorinę dramaturgiją, kuri turi daug jėgos. Ir kuo toliau, tuo ji taps aktualesnė. Einant į Europą, daug jaunimėlio nebežinos, kas buvo tas Mindaugas. Didžiausia užduotis, kaip padaryti, kad žodį “Lietuva” išgirstų ir keturiolikmetis, ir kitos amžiaus grupės žmogus.
Kokias keliate sąlygas aktoriams? Ar pasitikite jų profesionalumu? Esate aktorius, bet pats nevaidinate.
Ten tokia režisūra vyksta spektaklio metu, kad vos spėji suktis. Tiek privaidini prie pulto, radijo ryšio aparatą rankoje laikydamas… Teoriniame lygmeny viskas lyg ir surežisuota, bet ten vyksta tikroji improvizacija. Šioje trupėje svarbiausia pasitikėjimas. Negalima dirbti su aktoriais, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių kelia abejonių. Aš turiu žinoti, kad aktorius nekris nuo penkių metrų bokšto. Dirbant su aktoriais tai yra labai svarbu.
Ačiū už pokalbį.
