Ne paslaptis, kad jaunystėje dažnai įsimylima, dažnai išsiskiriama. Taip nutiko ir vienai septyniolikmetei. Viskas vyko stovykloje. Merginą, pavadinkime ją Jurga, paliko vaikinas. Iš pradžių ji verkė. Paskui jos rauda peraugo į isteriją, ji karštligiškai blaškėsi po kambarį. Kambario draugės visą šią sceną stebėjo gan ramiai, mat puikiai pažinojo Jurgą, žinojo, kokia ji emocionali, ir manė, kad visa tai greit praeis. Lygiai taip pat ramiai jos stebėjo, kai Jurga, pripuolusi prie vaistinėlės, pagriebė kažkokių tablečių ir net neužgerdama nurijo (pagalvojo, jog mergina, norėdama apsiraminti, išgėrė valerijono). Tik kai Jurga, šluostydamasi ašaras, pradėko kvatotis isterišku, piktdžiugišku juoku, draugės sunerimo ir atidariusios vaistinėlę pastebėjo, kad mergina išgėrė visą dešimtį tablečių. Laimei, tai buvo ricina. Tada kvatotis pradėjo kambariokės. Jurga akimirksniu nurimo ir išplėtusi akis paklausė:
- Ko jūs juokiatės? Argi man nieko nebus?
- Bus, bus. Greit pajusi, - ir paaiškino, kokių vaistų ji išgėrusi.
Bet Jurgai jau ir pačiai pasidarė aišku. Ji tekina leidosi į tualetą, mat toks kiekis laisvinamųjų suveikė gana greitai.
