Giedrė POTELIŪNAITĖ
Tolimųjų reisų vairuotojas estas Tomelis Kiesas (37 m.) užvažiavo ant remontuojamo Kleboniškio tilto Kaune, pakelyje ištraiškė brangią remontui skirtą įrangą, "nunešė" tilto remontininkų palapinę, kurioje tik per atsitiktinumą nebuvo žmonių, ir galiausiai atsitrenkė į didelį metalinį konteinerį. Vairuotojas labai nenukentėjo - nestipriai susitrenkė kaktą. Stiklo paketus gabenęs vilkikas apgadintas, o iš stiklo paketų liko šukių krūva.
Pasirodo, kelio ženklų, kurie įspėjo apie tilto remontą ir persirikiavimą į kitą pusę, estas nematė, nes buvo... visiškai girtas. Net praėjus parai po įvykio, T. Kiesas sunkiai vertė liežuvį ir sakė, jog nelabai pamena, kaip išvis atsidūrė Kaune, mat turėjo važiuoti visai į kitą pusę - iš Klaipėdos namo į Estiją. Vairuotojas prisipažino, jog iš vakaro gėręs su dar 3 tolimųjų reisų vairuotojais iš Estijos, o daugiau nieko neatsimena - atsibudo jau ligoninėje. Iš pradžių pagiringas estas tikino, esą vilkiką vairavo ne jis, bet paslaptingas porininkas, tačiau po kurio laiko savo kaltę pripažino.
Tūstančiai už sunkų darbą
Tolimųjų reisų vairuotoju jau porą metų dirbantis kaunietis Karolis Paulaitis (24 m.) sakė, jog šita istorija jo visai nenustebino, o greičiau atvirkščiai - stebina, kad tokių istorijų pasitaiko palyginti retai... "Tai, kad tolimųjų reisų vairuotojai geria daug ir dažnai, jokia paslaptis", - sakė K. Paulaitis.
Kadangi vilkikų vairuotojai iki šiol gaudavo tikrai nemažus pinigus, K. Paulaitis ėmė vairuoti "fūrą" nusprendęs, kad suderins pomėgį su gerai mokamu darbu. "Visada norėjau keliauti ir vairuoti, todėl tolimųjų reisų vairuotoju tapau neatsitiktinai. Išsilaikęs teises, leidžiančias vairuoti krovininį automobilį, dar kurį laiką dirbau Lietuvoje - vežiojau skubias siuntas. Netrukus perėjau į tarptautinę kompaniją, kuri siuntas vežiojo po visą pasaulį. Prieš keletą metų "fūristai" buvo graibstyte graibomi ir jų nuolat trūkdavo, todėl darbą galėjo gauti visi norintys ir turintys D kategorijos teises", - prisiminė K. Paulaitis.
Pirmoji jauno ir dar nedaug patirties turinčio vairuotojo kelionė buvo į Vokietiją. Kadangi ten jam sekėsi gerai, netrukus kompanijos vadovų buvo išsiųstas į Portugaliją, iš jos - į Angliją, o tada atgal į Lietuvą. Toks reisas trunka bemaž 2 mėnesius. Namuose praleidęs 2 savaites, Karolis vėl porai mėnesių išvykdavo į Vakarų Europą.
"Toks darbas yra labai sunkus. Jeigu kas galvoja, kad tūkstančius moka už nieko neveikimą, labai klysta. Šį darbą sugeba dirbti ne kiekvienas. Juk ne veltui tolimųjų reisų vairuotojai dar vadinami sausumos jūreiviais - išvažiavę jie mėnesiais nemato šeimų, draugų, jų gyvenimas tarsi nutrūksta. O grįžęs porai savaičių, nespėji net apsiprasti su namais ir vėl turi išvažiuoti", - patirtimi dalijosi K. Paulaitis.
„Visą laiką būdamas kelyje, vilkiko vairuotojas nuolat jaučia įtampa ir rizikuoja, nes visi žino, kas tuose keliuose darosi, ypač Lenkijoje ar Rusijoje, - sakė K. Paulaitis. - Reiso metu normaliai pailsėti ir išsimiegoti irgi neišeina. Po 8 valandų vairavimo darai "atstojų", pamiegi šalia kokio judraus kelio įrengtoje aikštelėje ir vėl už vairo. O kur dar atsakomybė už krovinį, baimė dėl apiplėšimų ir t.t. Žinau ne vieną, kuris po pirmojo reiso grįžo spjaudydamasis ir, atsisakęs 8000 litų algos, išėjo dirbti už 4 kartus mažesnę algą tačiau, kaip patys sakė, "normalų" darbą“.
Alkoholiu mažinasi stresą
Per savo trumpą karjerą už vairo K. Paulaitis yra matęs, kaip pats sako, visokių "cirkų", bet prie vieno iš tokių "cirkų" iki šiol negali priprasti. "Kai pirmą kartą išvažiavau į Vakarus, buvau dar visai "žalias", buvo baisu, bet kartu ir džiaugiausi darbu, nes vairuoti vilkiką man labai patiko. Maždaug po savaitės sustojau vienoje Olandijos aikštelėje, skirtoje "fūristams". Ten ilsėjosi maždaug dvidešimt vilkikų vairuotojų. Jie draugiškai pakvietė pavakaroti su jais ir susipažinti. Visi vairuotojai buvo gerokai vyresni, jau ne ne vienerius metus po pasaulį vežiojantys įvairiausius daiktus. Įsitaisėme vienoje iš pustuštės "fūros" kabinų ir plepėjome apie keliones, jose patirtus nuotykius, apie namus žinoma, ir apie moteris - tas, kurios laukia namuose, ir tas, kurių pilna pakelėse. Apstulbau pamatęs, kad iš kišenių vairuotojai ėmė traukti butelius degtinės, brendžio ar stipraus alaus "bambalius". Kai kuriems iki "atstojaus" pabaigos buvo likę pora valandų, o jie gėrė tiesiai iš butelio, be jokios užkandos. Mūsų buvo gal 17, o iš jų negėriau tik aš ir vienas vokietis. Lenkas tiek prisigėrė, kad iki šalia pastatytos jo "fūros" mes jį beveik nešte nunešėme. Savaime aišku, kad tiek išgėrus išsiblaivyti reikia geros paros, o jis po 5 valandų jau įsuko į autostradą ir patraukė link Prancūzijos", - su nuostaba pasakojo K. Paulaitis.
Vairuotojas sako tik vėliau supratęs, kad alkoholis daugelio vairuotojų "palydovas" ilgose ir sunkiose jų kelionėse. Gerdami „sausumos jūreiviai“ malšina namų ilgesį, stresą, paįvairina nuobodų ir monotonišką darbą, pagaliau pasidaro sau pramogą...
„Dygliams“ sunku pasislėpti
Paklaustas, o kaip gi jie išvengia policijos, K. Paulaitis tik nusišypso... "Vairuotojai vienas kitam kaip šeima. Tik jie gali suprasti, koks tai darbas, palaikyti vieni kitus, padėti visose situacijose, ištikusiose reiso metu. Todėl visada ir padeda... Visuose vilikuose yra įtaisytos racijos, per kurias "fūristai" palaiko ryšį vienas su kitu - ne tik pasišneka, kad neprailgtų kelionė, bet ir perspėja apie už krūmų tykančius policininkus. Per įjungtą raciją kas porą minučių įvairiausiomis kalbomis skamba tas pats klausimas: "Kaip keliukas, bratkos?" Tuoj pat sulaukiama atsakymo, kad vienoje ar kitoje vietoje stovi "dyglys" (suprask - policija), arba "fūras" krato "transportiniai" - taip vadinami policijos pareigūnai, kurie stabdo kone kiekvieną pravažiojantį vilkiką ir tikrina, ar jis nepažeidė "atstojaus" taisyklių, ar laiku pakeitė "šaibas", kurios fiksuoja, kiek kelio nuvažiuota, kada ilsėtasi. Kai tik išgėręs vairuotojas išgirsta, jog kelyje, kuriuo jis važiuoja, už kelių kilometrų stovi policija, jis pasuka kitu keliu, arba sustojęs palaukia, kol policijos mašina nuvažiuoja. Teko girdėti, kad daug metų vairuojantys tolimųjų reisų vairuotojai yra "išsipirkę kelius“ - sumokėję policininkams nemenkas sumas, kad galėtų laisvai važinėti nestabdomi ir netikrinami", - atskleidė K. Povilaitis.
Vairuotojas sako, kad tik labai nedaugelis į tolimas keliones besileidžiančių "fūristų" visiškai negeria. Gana įprastas vaizdelis: iš didžiulio vilkiko išlipęs vairuotojas su cigarete dantyse pėdina iki pakelės užeigos pavalgyti. Užsisako porciją karšto maisto ir... puslitrį degtinės. Papietavęs ir išgėręs, šlepsi atgal į "fūrą", sėda už vairo ir važiuoja toliau.
"Kai atsisakau išgerti su vairuotojais, kuriuos sutinku aikštelėse, beveik visada išgirstu tuos pačius žodžius: "Su laiku pats prašysi". Daugiausiai geria rusai, nedaug atsilieka ir lenkai, o štai kelionės metu geriančių vokiečių dar neteko matyti", - pripažįsta K. Paulaitis.
Anot Karolio, situacija turėtų keistis - krizės metu vairuotojai bijo prarasti darbą, todėl taisykles pažeidinėja rečiau. Dabar niekas kaip anksčiau jų išskėstomis rankomis nebelaukia, vairuotojų nebetrūksta, todėl darbo vietas pradeda vertinti visi.
Tik kažin ar tie, kurie gėrė, gerti nustos. Galbūt gers mažiau, kad iš "fūros" dar išliptų, o ne išgriūtų, ir bent jau atsimintų, į kurią pusę važiuoja...
