Viktoras Uspaskichas krito ir vargu bau begrįš į didžiąją politiką. Tiesa, jam išlieka galimybė sukiotis Europos partiniuose užkulisiuose. Dabar jau tie žiniasklaidos atstovai, kurie nuolankiai kentė šios politinės „žvaigždės“ globėjiškai paniekinantį ir stipresniais žodeliais pagardintą elgesį, galės atsikirsti: „Ir tu tupas“.
V. Uspaskichas krito, jo bendrininkas Artūras Paulauskas išliko ir sustiprėjo. V. Uspaskichas buvo ateivis, prasisiekėlis, pasiremdamas ryšiais su Maskva nutaręs valdyti visą buvusiąją komunistinę nomenklatūrą. Tačiau nomenklatūra ne tam suteikė Lietuvai nepriklausomybę, kad taptų jokių mokslų nebaigusio doktoranto Viktoro valdoma.
Atsistatydinęs iš ūkio ministro posto ir atsisakęs Seimo mandato, V. Uspaskichas išlieka Darbo partijos lyderiu. Tačiau darbo milijonierių akyse jis tapo jau daug silpnesniu, negu buvo prieš kurį laiką. Pagrindinis politinį elitą jaudinantis klausimas - ar ryšis Darbo partija žlugdyti valdančiąją koaliciją? Nemanau. Net jei V. Uspaskichas galvotų (ar būtų įsakyta) šitaip atkeršyti savo politiniams partneriams.
Ir V. Uspaskichas, ir Darbo partijos viršūnėlė pirmiausia yra verslininkai, todėl jiems akivaizdu, kad tik išlikdami valdančioje koalicijoje ir užimdami svarbius postus jei gali atgauti savo investicijas į politiką, atidirbti juos rėmusiems žmonėms ar įsitvirtinti politiniame elite. Šiuo metu priešlaikiniai rinkimai jiems patiems nepaprastai pavojingi - iš partijos gali nekas belikti, nes jau vien klausimais apie „diplomus“ galima neutralizuoti darbiečių rinkimų kampaniją. Tad nenustebčiau, jei socdemų lyderis premjeras Algirdas Brazauskas imtų svarstyti ir ūkio ministro posto perėmimo klausimą.
Darbo partijos lyderis pasitraukia į politikos užkulisius, tačiau ten esama daug stipresnių žaidėjų. Svarbiausias dabartinės politinės kovos tikslas buvo neleisti V. Uspaskichui įtvirtinti savo politinio laimėjimo, gauto Seimo rinkimuose, ir sykiu išstumti jį iš ūkio ministro posto. Tas postas svarbus ne tik dėl europinių finansinių srautų kontrolės (apie tai daug kalbėta), bet ir dėl kito dalyko, kurį visiškai nuslėpė žiniasklaidiniai skandalo purslai. V. Uspaskichas išstumtas ir iš „Mažeikių naftos“ perėmimo žaidimo, kuriame „sukasi“ šimtai milijonų litų ir susikerta svarbūs geopolitiniai interesai.
Šiame žaidime V. Uspaskichas sugebėjo į savo rankas suimti daugelį svarbių virvučių, tačiau to neįstengs padaryti joks kitas Darbo partijos atstovas. Juolab pereisiantis iš medicinos srities. Todėl galima drąsiai tvirtinti, kad „Mažeikių naftos“ perėmimo ar perleidimo žaidime įvyko gal net didesnis poslinkis negu viešajame politiniame gyvenime.
Vilniaus mero Artūro Zuoko nuopelnai išstumiant V. Uspaskichą iš politinės scenos - neabejotini. Tad jis gali lengviau atsipūsti. A. Brazausko aplinkai visiškai nenaudinga šiuo metu versti Vilniaus merą - premjero aplinka pernelyg susijusi su Vilniaus statybų verslu ir žemės sklypų dalyba.. Sukurtoji sistema puikiai veikia, o A. Zuokas yra nepaprastai svarbus šios sistemos elementas. Nemanau, kad patyrę politikos vilkai nerastų būdų numaldyti pernelyg didelį (jei tokį imtų kurstyti kerštaujantis V. Uspaskichas) sukurtosios Seimo komisijos Vilniaus savivaldybės veiklai tirti įkarštį. Tas tyrimas nenaudingas net konservatoriams, kurie iš skandalo, kaip jau įprasta, nieko nepešė, nors aršiai jame dalyvavo.
Dabartinis skandalas vėlei parodė, kaip puikiai veikia mūsų korupcinė politinė sistema. Atkreiptinas dėmesys, kad jau niekas nebekalbėjo nei apie kovą su korupcija, nei apie būtinumą apsivalyti. Aiškėja, kad skandalai yra būdas, kuriuo korupcinė politinė sistema sprendžia jai iškilusias problemas, pasitelkdama ir teisėsaugos institucijas, ir specialiąsias tarnybas. Deramas kylančių politinių problemų sprendimas ne silpnina, o stiprina politinę korupcinę sistemą ir konsoliduoja jos elitą. Galėtume sakyti, kad skandalai yra būtinas tokios sistemos „tepalas“.
Šiuo atžvilgiu svarbus buvo „kompromituojančių“ duomenų skleidimo mechanizmo „apnuoginimas“. Dabar jau visiškai aišku, kad kompromituojantys duomenys skleidžiami ne tik norint sukompromituoti tą ar kitą politiką, bet ir kai kuriuos apsaugoti, kadangi išviešinti slapti ar operatyviniai duomenys nebetenka įrodomosios galios teisme.
Šiuo metu jau niekas negali nei būti tikras, kompromituojant ar šitaip gelbstint nutekinama informacija, nei laiduoti tos informacijos tikrumą - jau ir teisėsaugos atstovai tvirtina, kad specialiosios tarnybos gali klastoti duomenis. Tačiau juk esama ir galingų privačių specialiųjų tarnybų, kurių galimybės manipuliuoti kompromituojančiais duomenimis dar didesnės. Kita vertus, niekas netrukdo įvairiausių firmų vadovams kurpti savus „dokumentus“, kuriuose įrašyti į politikus ar šiaip pasirinktus žmones kreipiantys ženklai.
Galima tvirtinti, kad naujas politinės korupcinės sistemos „lygmuo“ susijęs su tokiu informacijos kaupimu ir manipuliavimu, kad išnyksta galimybė skirti patikimus duomenis nuo nepatikimų. Todėl duomenų „skandalingumą“ lemia vien stipriausių politinio elito grupių sumetimai - nuo politikų visiškai priklauso, kokiems ir kaip pagamintiems duomenims „duoti eigą“, kitaip tariant, paversti juos svarbią problemą sprendžiančiu politiniu skandalu. Tad skandalų pertrauka neturėtų ilgai trukti.
