Darbo partijos lyderis, ūkio ministras Viktoras Uspaskichas vėl savo įprastame televizijos laidų žvaigždės vaidmenyje. Tiesa, kiek priblėsęs - jau leidžiasi laidos vedėjų valdomas. Tačiau tai galima aiškinti žvaigždę apėmusiu nuoboduliu - visi turi kartoti tuos pačius žodžius. Publika taip pat jau iš anksto žino, koks skandalą tiriančios/pučiančios laidos dalyvis ką paklaus ir ką atsakys.
Vieni nori „nuversti“ V. Uspaskichą, įtarinėdami, esą tas sumaišęs viešuosius ir privačius interesus, o skandalo herojus nesileidžia įvaromas į kampą, kurio, kaip netrukus gali pasirodyti, ir nėra. Komiškiausia tai, kad ir publika, ir laidų vedėjai kuo puikiausiai žino, jog Lietuvoje didžiuma politinių ir valstybinių veikėjų ne tik kartais sumaišo tuos interesus, bet apskritai jų nebeskiria, kai tik užkopia į tam tikras valdžios aukštumas, o visos kalbos apie interesų „maišymą“ yra aršios politinės kovos apraiškos. Prisiminkime vieną visiškai neseniai vykusį ir politinį elitą turėjusį sudrebinti firmos „Rubicon group“ juodosios kasos skandalą - ar kas išsiaiškino, kam ir kodėl buvo mokama? Niekam nebeįdomu - nei užkietėjusiems liberalams bei demokratams, nei pilietinės brandos egzaminus nesiliaujančiai laikyti visuomenei. Politiniai priešininkai apsikeitė viešo skandalo smūgiais, trumpam buvo atleisti specialiųjų tarnybų ir prokurorų pavadėliai - tyla.
Dabar jau kito skandalo laikai. Įdomiausias ryškėjantis jo aspektas tas, kad pastarosiomis dienomis visų dalyvių (išskyrus vieną) dėmesys vis labiau krypsta į Maskvą - tikimasi, kad visą tiesą trims Lietuvos parlamentarų komisijoms ir visuomenei pasakysiąs Rusijos sostinės vyriausybės pareigūnas Aleksandras Mizgaris. Pasirodo, kad nuo jo žodžių priklausys skandalo baigtis. A. Mizgaris jau duoda interviu, jo pasisakymai ganėtinai ironiški - jis net aiškina, kad gal ir galima bus Lietuvai duoti Maskvos vyriausybės vidaus naudojimo dokumentą, jei tik tai padėsią mūsų šaliai spręsti ją ištikusias vidaus problemas.
Matyt, reikėtų oficialaus mūsų parlamentarų prašymo, kad Maskvos vyriausybė leistų mūsų ekspertams susipažinti su jų vidaus dokumentų „gamybos“ ypatumais, taip pat sudarytų sąlygas patikrinti reikiamų dokumentų tikrumą. Tik nemanau, kad net geriausia pasaulio žvalgyba sugebėtų nustatyti, kada ir kokiomis aplinkybėmis surašytas vienas ar kitas dokumentas, koks dokumentas buvo įregistruotas ir koks dabar tuo numeriu pažymėtas pateikiamas užsienio šalies ekspertams. Suprantama, tokia įvykių eiga įmanoma tik kaip maskviečių parašytos absurdo komedijos veiksmas. Tiesa, nemaža mūsų publikos dalis tokiomis komedijomis ir tiki. Juk iki šiol tebetikima V. Uspaskicho rinkimų pažadais.
Leisiu sau sugrįžti prie ankstesnėje publikacijoje pasvarstymui iškelto klausimo - ar tik šis skandalas nėra V. Uspaskicho ir jo aplinkos darbas? V. Uspaskicho aplinka - ne tik Lietuvos žmonės. Tai aplinkai priklauso daug galingesnių Rusijos ir kitų šalių veikėjų. Tad pamėginime įsivaizduoti, jog kaip tik toje aplinkoje (nesiaiškinkime, kokiame jos „skyriuje“) randasi sumanymas laikinai „pakišti“ Darbo partijos lyderį, kadangi tam susiklostė labai palanki situacija - esama daug geiste geidžiančių jį „nuversti“ arba bent jau pakirpti jam sparnus. Kol kas „pakišimas“ niekuo lyderiui negresia - komisijos, parlamentinis tyrimas ir t.t., nors kai kam atrodo, kad po V. Uspaskicho kojomis prasivėrė praraja. Kiek tokių prarajų vėrėsi po Vilniaus mero Artūro Zuoko kojomis... Skandalo vadžias į savo rankas nejučia perima A. Mizgariu (įdomu būtų sužinoti tikrąją jo biografiją) įvardijami žmonės ir po kurio laiko visiems lyg ir ima aiškėti, esą tai Rusijos specialiosios tarnybos buvo sumaniusios įgelti Lietuvai apšmeiždamos „dorą Lietuvos patriotą“ ir pasinaudodamos jo priešininkų trumparegiškumu. Toms specialiosioms tarnyboms nė motais Lietuvos žmonių pasipiktinimas tokiais darbeliais - jos tiesiog dirba savo darbą. Tačiau, nesunku numanyti, koks konkretus politikas susižertų publikos simpatijas ir sustiprintų savo politinę įtaką, o kas pirmieji „kristų“ šitaip pasisukus skandalo eigai.
