Prabudome jau įdienojus. Miškas buvo užlietas saulės spindulių.
- Kaip saldžiai miegojau, - nusijuokė rąžydamasi Inga. - Kaip užmušta. Jeigu neklystu, vakar tu pralaimėjai.
- Fukas niekada nepralaimi, - apsimečiau nieko neprisimenantis.
- Sieksi revanšo? - erzino dažyta blondinė, pamiršusi bet kokią subordinaciją.
Žiūrėjau, kaip ji lėtai rengiasi, kaip šukuojasi, kas akimirką atsisukdama ir nusišypsodama man. Matė, kaip sekioju ją akimis, kaip džiaugiuosi ja, ir jai buvo pašėlusiai gera.
Važiuodamas miško keliūkščiu, sumažinau greitį: tarp pušų pastebėjau ryškias automobilio vėžes. Kokio velnio važinėti per miško dangą? Iššokau iš hondos ir paėjau kokius penkiasdešimt metrų: vėžės vingiavo nuo Neries. Regis, ką tik iš ten atvažiuota ir įsukta į keliūkštį. Spoksojau į rantytus įspaudimus, nelabai suvokdamas, kam man to reikia. Koks nors kvaištelėjęs vairuotojas, sumanęs pasisukioti tarp pušų? Ir viskas? Vargu bau.
- Ko ten ieškojai? - pasiteiravo Inga Ingeborga.
- Sako, grybai pradėjo dygti, - mįslingai nusišypsojau.
Dažyta blondinė, žinoma, manimi nepatikėjo.
Autostradoje, netoli Kauno, man pasivaimėjo, kad toli priekyje įžiūriu kažkur matytą melsvą "Volvo". Pamėginau jį pasivyti, bet mašinos grūdosi viena ant kitos, neleido man lenkti, tad nutariau geriau nesivaikyti savo blogų nuojautų. Kam gainiotis neaiškių įtarimų šmėklas? Juk anksčiau ar vėliau viskas turi paaiškėti. O gal mane, po paraliais, vos tik tapau bosu, pradėjo kankinti persekiojimo manija?
Atsisukau į šviesiaplaukę, kuri kažką įnirtingai skaičiavo ant pirštų.
- Susipykai su matematika? - pasidomėjau.
- Skaičiuoju, kiek dar liko valandų iki mūsų susitikimo.
- Ingute, - net švilptelėjau iš nuostabos, - juk mes dar neišsiskyrėme.
- Bet tuoj išsiskirsime, - liūdnai patempė lūpą mano vienos nakties mylimoji.
Kaip dabar galvoju, nejaugi ši dažyta blondinė buvo tokia angeliškai naivi? Striptizo šokėja iš galvažudžių lizdo, vadinamo "Vidurnakčiu". Tarsi kokia Žano Renuaro filmo veikėja iš prieškario laikų...
Paleidau ją Raudondvario plente, prie viaduko. Kai honda sustojo, Inga dar valandėlę sėdėjo apsikabinusi mane abiem rankom.
- Iki vakaro, Povilai, ar ne?
- Žinoma, iki vakaro, - linksėjau galvą.
- O ką veiksim?
- Sugalvosim, Ingute.
- Tu iš karto pasakyk, - reikalavo lūpomis vedžiodama man per skruostą. - Vėl važiuosim į gamtą? O gal eisim į restoraną?
- Aš tau paskambinsiu, - pažadėjau. - Ir pasakysiu. Gerai?
Galiausiai mes dar kartą pasibučiavome, ir šviesiaplaukė mergina iššoko ant šaligatvio. Apsukau automobilį ir, važiuodamas kita gatvės puse, pyptelėjau. Inga Ingeborga, išsišiepusi iki dantų, mojo man ranka. Kai dar kartą žvilgtelėjau atgal, ji stovėjo ten pat ir žiūrėjo man įkandin. Jos galva buvo panaši į žydinčią pienę.
Velniai rautų, pagalvojau, atrodome lyg tikri įsimylėjėliai. O kas esame iš tiesų? Nusikaltėlių gaujos vadeiva ir kekšė, žemiausio lygio striptizo šokėja. Turėtų atrodyti žiauriai juokinga. Juolab kad dažytos mergužėlės numylėtinis dar nepakastas. "Kokia šventvagystė!" - gali pagalvoti jos padorūs kaimynai. Ir kaip tą akimirką į širdį dunkstelėjo slogi nuojauta. Niekaip negalėjau suvokti, iš kur ji atsirado. "Juk viskas gerai, Edvardai Milkau?" - paklausiau pats savęs. Tačiau nieko neatsakiau. Nejaugi šio ryto ženklai turėtų ką nors reikšti?
Nuvažiavau į Partizanų gatvę pažiūrėti, kaip vyksta remontas mano bute. Užtikau būrį vyrų ir moterų, kurie, mano galva, stumdėsi pečiais, trukdydami vieni kitiems. Tačiau viskas buvo pasikeitę neatpažįstamai. Moterys blizgino langus, valė ką tik suklijuotas ispaniškas keramikines plyteles, kvapniu skysčiu šveitė vonią ir WC puodą. Meistras Antanas man kyštelėjo popierėlį, kur, jo žodžiais tariant, buvo surašytos medžiagos ir mokestis už darbą. Man net akys ant kaktos išlipo: dvidešimt aštuoni tūkstančiai keturi šimtai šešiasdešimt šeši litai!
- Žmonės laukia dar ir magaryčių, - įspėjo jis.
Nutvėriau jį už žasto ir nusitempiau į virtuvę.
- Tu proto netekai? - paklausiau grėsmingai. - Manai, kad aš koks mafiozis?
- Bet juk sakei, kad duosi daugiau nei paprašysiu, - ėmė nervingai kramtyti ūsą Antanas. - Čia viskas surašyta. Litas į litą.
- Pinigų nėra! Supratai?
- Žmonės į gabalus mane suplėšys. Nejuokauk, - apstulbęs ėmė burblenti meistras.
- Pasakyk, kad laikini finansiniai sutrikimai. Anksčiausiai po savaitės. Juk dabar visi laukia atlyginimo mėnesių mėnesius. Kuo jūs geresni? - ir tuoj pat pridūriau: - Dar šį vakarą čia turi stovėti lova. Gera, tvirta, už keletą tūkstančių.
- Už kokius pinigus? - vis dėlto išdrįso paklausti meistras Antanas.
- Žinoma, už tavo! - pareiškiau neleidžiančiu prieštarauti tonu. - Raktą paliksi kaimynei. Kai bus pinigai, aš tau paskambinsiu. Viskas!
Pasivaideno, kad Antanas ketino smogti man į tarpumentę mūrininko plaktuku. Bet, sutikęs mano šaltą žvilgsnį ir įvertinęs tai, kad mūsų svorio kategorijos gana skirtingos, turėjo susigūžti ir atvėsti.
Paskambinau Cinkui ir pareikalavau, kad tuoj pat prisistatytų į "Senamiesčio vyninę". Gana vartytis su Marusia, laukia rimtas darbas. Semionas ėmė guostis, kad neduodu nė vienos išeiginės, juk tik naktį grįžo įvykdęs svarbią užduotį. Esą prie Arkadijaus Gaidaro taip nebūdavę, po sunkaus žygio galėdavai švęsti minimum dvi dienas.
- Cinkai, švęsi, kai kojomis žemės nesieksi! - riktelėjau įnirtingai.
Remontininkai nustebę dėbčiojo vienas į kitą, negalėdami suprasti, su kuo taip valdingai kalbuosi.
Lėkdamas į Senamiestį, nutariau susisiekti su Malu - gal bent iš jo išgirsiu paguodžiančių žinių. Tačiau senasis boksininkas, atrodo, buvo niūrus kaip žemė. Jis pasakė, kad jau dvi dienos, kaip viskas sustojo. Per sieną jokio judėjimo. Muitininkai iš tolo žegnojasi, pamatę jo žmones. Kažkas atsitiko Vilniuje. Gal laukiama stambaus masto patikrinimo ar kokio velnio? Jis pradeda įtarti, kad yra sekamas.
- Malai, man mirtinai reikia pinigų! Bent dešimties sušiktų gabalų!
Krokodilas valandėlę tylėjo.
- Negausi, - atšovė. - Juk sutarėme, kad viskas eis į bendrą kasą. O iždininkė Vilma kažkodėl tyli. Gal ji įmerkė uodegą?
Tokios Malo kalbos man visiškai nepatiko. Dar to tetrūko, kad jis sužinotų, jog ponia Vilma Gitana išgaravo kaip kamparas. Su visa savo žavinga uodega.
- Ar tik neketini, šunsnuki, atsimesti nuo mano organizacijos? - paklausiau kuo grėsmingiau. - Juk neturi nei platintojų tinklo, nei ryšių, nei užnugario?
- Ir tu neturi! - atkirto dvokiantis kupranugaris ir išjungė mobilųjį telefoną.
Valandėlę žiūrėjau į tylintį daikčiuką rankoje.
Tai buvo maištas! Arba beveik maištas. Nejaugi tas senas šunsnukis suuodė, kad realiai nebevaldau grupuotės? O gal net iš pat pradžių nevaldžiau? Tad kas ją tada valdė? Kliovas, kuris guli ištiesęs kojas palei Nerį? O gal Gitana Judita, plaukianti Nerimi su maišu ant galvos? Mėšlas, šlykštus mėšlas! Dvokiantis kiaulių mėšlas! Fuck jus visus iš eilės!
Rudos Semiono akys buvo šiek tiek sumišusios. Jis nagais gremžė poros dienų šerius ant smakro.
- Parodyk!
- Ką?
- Žiedą!
Cinkas ilgokai krapštėsi po kišenes, kol ištraukė daiktinį įrodymą. Tai buvo puikiai man pažįstamas graviruoto aukso žiedelis su šlifuoto deimanto akute. Jis patikliai prigludo prie mano delno. Regis, net pajutau iš jo sklindančią žaviosios klastūnės šilumą. Tą akimirką pro užuolaidą įspindo saulės pluoštas, ir briliantas nušvito žydra šviesa. Dangaus karaliau, taip tu man atsitik, kad per valandėlę toje žydrumoje mano smegeninė atkūrė daugybę dienos ir nakties vaizdų, o juose visuose buvo Vilma Gitana Judita Daugirdaitė CC: besijuokianti, paikiojanti, besimylinti, pagauta beprotiškos aistros, laikanti rankoje taurę šampano, rūsčiu žvilgsniu smerkianti mane, užsimojusi durklu, nusitaikiusi pistoletu, kybanti man ant kaklo, bučiuojanti, rankomis ir kojomis apsivyniojusi aplink mane lyg jaunas vynuogienojas aplink smaigą... ir nenorinti jokiu būdu paleisti.
- Ar nesigaili? - išgirdau, kaip krenkštelėjo priešais mane sėdintis čigonas.
- Ko? - įsmeigiau į jį negailestingas akis.
- Nagi šito... ano... - sumurmėjo Cinkas. - Beje, prieš mirtį ji šaukėsi tavęs, maldavo...
- Užsičiaupk! - beveik riktelėjau. - Kas tavęs prašė pasakoti?
Semionas pradėjo keistai kasytis pašonę, lyg būtų nesiprausęs bent mėnesį. Jo geltonas veidas išrasojo. Įkišau žiedelį į jo atvėpusią liemenės kišenėlę.
- Tegu bus pas tave. Saugok.
Nepanorau aiškinti čigonui, kad man būtų pernelyg sudėtinga turėti tokį ponios Daugirdaitės daikčiuką. Jo makaulėje tokie dalykai negalėjo tilpti.
- Imsimės rimtos veiklos, Cinkai, - pasakiau. - Vasariškas dykinėjimas baigėsi. Prasideda sezonas.
- Teisingai, - taukštelėjo dantimis krokodilas. - Bičai mano, kad už operaciją Vilniuje jiems priklausytų.
Išgirdęs kalbas apie pinigus, net sutirtėjau iš pasiutimo. Visi reikalauja pinigų! O kam jų nereikia? Iš tiesų darausi alergiškas tokiems dalykams.
- Užsidirbs patys! - atšoviau. - Tegu nedrįsta kaulyti!
Turėjau išgerti taurę vyno, kad nusiraminčiau.
- Kiek surinktum tikrų vyrų? - paklausiau. - Rimtai pasiruošusių rizikuoti?
Rudos čigono akys sužibo: jis turbūt pajuto, kad pakvipo pinigais. O gal jo laukinė siela iš tikrųjų buvo pasiilgusi nutrūktgalviškų žygių: kelis kartus primerkė kairę akį, lyg skaičiuotų rimčiausius galvažudžius.
- Aštuonis ar devynis.
- Okei, - spragtelėjau pirštais, - vadinasi, išsiversime tavo skyriaus pajėgomis.
- Ką pulsime? - sukruto Cinkas. - Juvelyrinę parduotuvę? Kailių saloną? O gal "Fugi" parduotuvę?
- Prieš ką nors puolant, reikia kruopščiai pasiruošti, - pasakiau pamokomai. - Įsidėk į savo seną čigonišką makaulę, ko pirmiausia mums reikėtų: ginklų - poros automatų "Kalašinikov" arba "Agram", dar keli gali būti netikri, muliažai; policijos ir "Aro" uniformų; darbininkiškų kombinezonų; sprogmenų, taip pat ir dūminių; dujokaukių; policijos mašinos su sirena ir raudonu švyturėliu, žinoma, netikros, suklastotais numeriais.
- Iš kur visa tai gauti? - krustelėjo ūsus čigonas.
- Tavo reikalas, Cinkai. Nebūk mažas vaikas.
Simonas Semionas apsimetė įtemptai mąstantis.
- Kapas savo garaže turėjo ir policijos mašiną, ir įvairios aprangos, ir sprogmenų, ir ginklų. Bet viskas išlėkė į orą... - gailiai atsiduso nutukęs kupranugaris.
- Pamiršk Kapą ir jo arsenalą, - nervingai pabarbenau pirštais į stalą. - Jeigu Arkaša galėjo tai turėti, vadinasi, ir mes galime. Tikriausiai ką nors turi Malas. Laikinai paskolins. Susisiek su jaunimu. Jiems dabar, regis, vadovauja Kaifas.
- Kaifas? - iškišo geltoną dantį krokodilas. - Jis buvęs policininkas.
- Na ir kas? - pamėginau pademonstruoti, kad nesu nė kiek nustebęs. - Žinoma, nuolatinė vadų rotacija man nelabai patinka, bet... Reikia manyti, kad Kaifas turi pažįstamų pareigūnų, kurie nepagailės dienai kitai uniformos, kad ir senos.
- Ar tu juo pasitiki? - atsargiai pasiteiravo Cinkas.
- Įsidėmėk, žmogau, kad aš niekuo nepasitikiu. Netgi tavimi! Tai gero boso savybė, - valandėlę tyrinėjau ištįsusį, žilstančiais gyvaplaukiais apšepusį Simono Semiono veidą. - Todėl tu neturi nei Malui, nei Kaifui, nei kam kitam aiškinti, kam reikia tų daiktų. Reikia, ir viskas! Niekas neturi žinoti nei operacijos datos, nei jos smulkmenų!
- Ir aš? - neištvėrė čigonas.
- Ir tu! - kirtau, bet netrukus pasitaisiau: - Tu turi šį tą žinoti. - Sunkiu žvilgsniu nužiūrėjau Semioną, regis, svarstydamas, ar jis vertas pasitikėjimo, ar sugebės laikyti liežuvį už dantų. - Tarkim, turi žinoti, kad operacija vyks mieste J., kad ji bus nukreipta prieš Rytų banką.
- Vis dėlto banką!? - Cinko akys išvirto iš džiaugsmo ir jis šoktelėjo aukštyn.
- Tylėk, žalty! - subariau įsismarkavusį krokodilą. - Ar nežinai, kad ir sienos turi ausis?!
- Čia tai bent žygis! - begemotas suspaudė stambius kumščius, iškėlė aukštyn ir pakratė. - Dėl to verta rizikuoti!
Leidau jam džiūgauti lyg kokiam nebrendilai, o po valandėlės pasakiau:
- Viskas nueis šuniui ant uodegos, jeigu tinkamai nepasirengsime, - išplėšiau iš bloknoto lapelį ir ėmiau braižyti. - Štai čia gatvė, o čia bankas. Reikia iššniukštinėti aplinkines gatveles, numatyti, kur būtų galima palikti automobilius, ištirti, kiek įėjimų turi bankas, kur jo tarnybinės durys; kas stovi prie paradinių durų, kiek yra apsaugos darbuotojų, kuo jie ginkluoti; gerai būtų gauti banko vidaus schemą, jo patalpų išsidėstymą, nustatyti seifų skyrių; išsiaiškinti, kiek dirba vyrų ir kiek moterų, kur yra signalizacija ir telefonai.
- Kaip visa tai sužinoti? - pradėjęs vėsti, ėmė pečiais gūžčioti čigonas.
- Yra keli būdai: bandyti patiems išsiaiškinti, susipažinti su kokia nors plepia mergužėle, papirkti vietinį darbuotoją, žinoma, nė neužsimenant apie galimą banko apiplėšimą. Pastarasis būdas pavojingiausias: operacija gali susidomėti saugumas ir kitos represinės institucijos.
Cinko lūpa nukaro, akys ėmė slankioti nuo vienos tuščios taurės prie kitos.
- Nuo ko pradėti, Fukai?
- Ar tau neteko ko nors panašaus daryti?
- Ne, - papurtė galvą praradęs ūpą kupranugaris.
- Ir man ne, - didvyriškai prisipažinau. - Bet esama tam tikros tarptautinės patirties. Iš pradžių įvairiose vietose pasistatote automobilį ir pro žiūronus apžiūrite viską, kas tik įmanoma. Paskui patogiausioje vietoje išsinuomojate kambarį ir tyrinėjate banką dar smulkmeniškiau. Išsiaiškinate vadovybę, įsidėmite jų veidus, bandote suvokti darbuotojų tarpusavio santykius. Gal yra giminių, įsimylėjėlių, žmonų ir vyrų? Vieną dieną atvažiuojate prisiklijavę užrašą "Požeminės komunikacijos" ir patikrinate aplinkinius šulinius: kur eina kokie kabeliai - elektros, telefono, signalizacijos ir panašiai - ir kaip galima kuo greičiau juos nurėžti. Tačiau jeigu kyla bent menkiausias įtarimas, kad esate sekami, tuoj pat nutraukiate banko apgultį ir išsiskirstote. Ir dar - jokiu būdu nepakliūkite į stebėjimo kamerų akiratį. Išsiaiškinkite, kur jos yra, ir saugokitės.
Čigonas Cinkas valandėlę sėdėjo nė nekrusteldamas, bereikšmiu žvilgsniu žiūrėdamas į parudavusius nuo cigarečių pirštų galiukus.
- Kažin ar sugebėsiu? - pagaliau sumurmėjo.
- Aš irgi taip manau, - tyčia rėžiau kuo skaudžiau. - Vadinasi, turi užleisti skyriaus vado postą.
Semionas krokodiliškai riaugtelėjo, pasimuistė ir sudėjo ant stalo abu stambius plaukuotus kumščius.
- Sugebėsiu! Nėra tokio darbo, kokio nesugebėtų čigonas.
Žinoma, nusišaipiau iš tokio jo tuščiagarbiškumo, bet apsimečiau entuziastingai pritariantis:
- Čia vyriška kalba, Cinkai. Ir visa tai turėsite padaryti per savaitę.
- Per savaitę? Neįmanoma! Kapas net paprastesnei operacijai skirdavo mažiausiai mėnesį.
- Po velnių! - sušvokščiau žaibuodamas akimis. - Ar nesakiau, kad turite pamiršti Arkašą ir kitus praeities vaiduoklius?! Man visiškai nesvarbu, kaip jūs anksčiau dirbote. Blogai dirbote, nes žydvaikis su savo parankiniais išlėkė į dangų. Ir tu nori tokio likimo? Duodu dešimt dienų, - šiek tiek apsiraminau pamatęs, kad beždžionžmogis susigūžė ir panarino akis. - Bet, atsimink, tikrinsiu kiekvieną dieną, reikalausiu tikslios ataskaitos.
Čigonas linksėjo galvą, sunkiai pūtavo, grabinėdamas pro neužsegtus marškinius plaukuotą pilvą, bet vis dėlto pritarė man. Būtų pabandęs nepritarti!
- Kaip sekasi Vorui?
- Kol kas tyli.
- Nuvažiuok ir patikrink. Paspausk. Pasakyk, kad mums nereikalingi moksliniai eksperimentai. Mums reikia apčiuopiamų rezultatų. Ar susirado pagalbininkų?
- Aha, - Cinkas pasukiojo tuščią taurę, tačiau nedrįso daugiau užsisakyti vyno, nes buvo prie vairo. - Studentą chemiką iš Technologijos universiteto ir buvusį klieriką.
- O ką tas kunigėlis nutuokia apie narkotikus? - nepatikliai dėbtelėjau į Simoną Semioną.
- Nutuokia, - užtikrino Cinkas. - Jį, sako, ir išmetė iš seminarijos už narkotikų vartojimą. Prisiryja tablečių ir ima kalbėtis su Dievu ir pana Marija.
Išsiskyrėme su čigonu nuskaidrėjusios nuotaikos, nusiteikę ryžtingai veikti. Bent jau aš. Gana žvalgytis į praeitį! Bosas turi įkvėpti eilinius.
