Daivos NORKIENĖS fotoreportažas
Balandžio 1-ąją Vilniaus Užupio rajonas šventė trečiąsias nepriklausomybės paskelbimo metines. Septynis tūkstančius gyventojų turinti Užupio respublika, vadovaujama prezidento (kino režisieriaus Romo Lileikio), nutarė apriboti "užsieniečių" įvažiavimą. Visi, norėjusieji patekti į Vilnelės apsuptą respubliką, buvo stabdomi Užupio muitininkų.
- O kur viza? - "Akistatos" žurnalistės labai rimtai pasiteiravo uniformuotas pasienietis.
Besiaiškinant, kur yra Užupio ambasada ir kaip ilgai "daromos" jų šalies vizos, pasienietis atlėgo ("išgelbėjo" užrašas ant tarnybinio automobilio):
- Na, gerai, jeigu apie mus gražiai parašysite, įleisim be vizos.
Kitiems važiuotojams, negalėjusiems prižadėti panašaus "kyšio", teko ir eilėje pastovėti, ir tuos pačius formalumus, kaip, pavyzdžiui, vykstant Amerikon, atlikti.
Ką gero pamatė "užsieniečiai" mažytėje Užupio valstybėje? Pirmiausia tai Užupio angelo skulptūros kolonos iškilmingą atidengimą (skulptorius R. Vilčiauskas, architektas A. Umbrasas). Kodėl kolonos? Ogi todėl, kad Užupis, kaip ir visos mažos, naudingųjų iškasenų neturinčios valstybės, labai stokoja lėšų. Lietuva šiaip ne taip pastatė "Gediminą su arkliu", ir tai - nekokio metalo, rūdijantį. Šalia esantis dar skurdesnis Užupis - tik būsimos skulptūros koloną (todėl atsirado veikėjų, monumentą pavadinusių "paprasčiausiu falu").
Paskui vyko Užupio karalienės rinkimai (net apolitiškoji "Akistata" nesupranta, kaip užupiečiai suderins respubliką ir monarchiją), o bene svarbiausias tos dienos renginys buvo vandens žygis "Užupis - Taitis". Kadangi Vilnelės supamas Užupis save laiko jūrine (atsiprašome, upine) valstybe, be laivų parado Nepriklausomybės šventė būtų ne šventė. Upės tiltus apstoję piliečiai ir užsienio svečiai išlydėjo į tolimą kelią "aplink pasaulį" susiruošusius mažuosius laivelius ir laukė pasirodant "didelių laivų". "Akistatai" mažas berniukas Nojus ir jo mama prisipažino, kad burinį "Nojaus laivą" statė du vakarus. Nors laivo architekte teko būti mamytei, Nojus irgi nesnaudė - pripiešė ir iš popieriaus iškirpo keleivių - žmonių ir visokių gyvulėlių. Paskui "Nojaus laivas" buvo atrištas nuo inkaro - špagatu apvyniotos pusplytės - ir drauge su kitomis fregatomis, škunomis, brigantinomis bei kreiseriais paleistas į platųjį pasaulį. Linksmiausia atrakcija susirinkusiesiems tapo "didelių laivų" pasirodymas. Kai iš už upės vingio atsiyrė guminės valtys, žiūrovai leipo juokais. Negili, akmenuota ir slenksčių pilna Vilnelė taip puikiai "tiko" laivybai, kad po kelis valtyse sėdėję plaukikai seklumose turėdavo po vieną šokti į ledinį vandenį ir bėgti į krantą. O vienas nedidelį krioklį sumanęs įveikti upeivis įstrigo upės vidury ir krante buvusiems draugams teko briste skubėti į pagalbą. Kadangi pagal vieną iš rašytų žygio taisyklių "skęstančiųjų gelbėjimas yra pačių skęstančiųjų reikalas", o upeiviai nebuvo apdrausti jokioje Užupio draudimo kompanijoje, peršalimo ligas (jei tokių kilo) gydytis ir prisemtus batus džiovintis teko kiekvienam savarankiškai.
