Sigitas STASAITIS
"Kai per Rusijos krizę mezgykla, kurioje dirbau, mane atleido, kelias savaites veltui myniau Darbo biržos slenksti, tik nieko gero man ten nepasiūlė," - pasakojo Daiva. Tada laikraštyje ji rado skelbimą, siūlantį įsidarbinti Olandijoje gėlininkystės įmonėje. Vadybininkas taip gražiai papasakojo apie galimybes praturtėti tulpių šiltnamiuose, kad Daiva iš karto pasirašė sutartį ir sumokėjo pinigus už tarpininkavimą.
Po poros savaičių mergina jau sėdėjo autobusėlyje, kuris būrelį laimės ieškotojų vežė į kažkokį kaimą šalia Olandijos sostinės Amsterdamo.
Susirado darbą
Tačiau olandai atvykėlius pasitiko rūškanais veidas. Vadovai nervinosi, rėkavo, kad "nuplaukė" kažkoks stambus užsakymas į Vokietiją, tad naujų žmonių nebereikia. Po ilgų derybų galop buvo priimti tik keli vyrai, o moterims buvo pasiūlyta keliauti namo. O už ką ir ko keliauti - niekam neįdomu. Daiva ir taip atvyko už paskutinius.
Namie laukė tik skolos, tad mergina, kartu su kita panašaus amžiaus likimo drauge Laima iš Radviliškio, nutarė eiti per sodybas, olandų prašydamos kokio nors darbo. Tačiau vietiniai, vos išgirdę, ko merginos beldžiasi, piktai užtrenkdavo duris. "Tik vienas seniokas teikėsi mus išklausyti ir bandė patarti. Žinoma, mes mažai ką supratome, ką jis olandiškai porina, tačiau rankos mostas į kelią ir žodžiai "Drei kilometre, bar, klub" buvo mums aiškūs," - prisiminė Daiva.
Kas belieka - sunkiai vilkdamos rankines draugės nupėdino nurodytu keliu 3 kilometrus ir iš tikro pamatė prie sankryžos gražų dviejų aukštų namą su baro iškaba. Įėjusios vidun lietuvės pamatė kelias merginas, vilkinčias vien apatiniais bei jų prižiūrėtoją - apyjaunę moterį. Visos namo gyventojos klausiančiai sužiuro į atvykėles. "Dingstam, - kumštelėjo Laima draugei. - Pakliuvom į viešnamį!" Tačiau nuvargusios merginos neturėjo kur eiti, o ir naktis ant nosies. Lietuvaitės pasiguodė, į kokią pakliuvusios bėdą. Joms buvo pasiūlytą kambaryje pernakvoti, o rytą pasikalbėti su klubo savininku.
Kitą dieną atvyko pagyvenęs vyras, vardu Klausas. Jis papasakojo apie savo verslą, viską aprodė. Kai 2000-aisiais prostitucija Olandijoje buvo pagaliau legalizuota, Klausas iš karto tam reikalui įsigijo nuosavą nuošalų namą ir pavertė jį viešnamiu. Tiesa, tikrųjų vardų olandas vengia: savo viešnamį vadina "klubu", jame dirbančias prostitutes - "damomis", teikiančiomis "servisą" ne paleistuviams, o "klientams".
"Klubo" įrengimas kainavo nemažai pinigų, nes namo vidus buvo visiškai pakeistas. Pirmajame aukšte šalia prieangio ir virtuvės, kuri kartu - ir kontora, statybininkai atskyrė siaurą koridorių, suformavo kelis kambarius su kiek įmanoma geresne garso izoliacija sienose. Tai "numeriai", kuriuose stovi po gražią tvirtą lovą, na, dar stalelis gėrimams, spintelė prezervatyvams bei kitokiems sekso niekučiams. Viename koridoriaus gale puikiai įrengta sanitarijos patalpa su dušu, kriaukle, unitazu. Kitame, hole prie įėjimo - gėrimų bariukas su keliomis kėdėmis.
Antrajame namo aukšte - mažučiai kambarėliai, kuriuose po dvi gyvena prostitutės. Pasak Daivos, jos gana dažnai keičiasi, o tuomet klube gyveno ir dirbo kelios olandės, rumunė, lenkė, bulgarė, ukrainietė ir viena juodaodė brazilė. Kambarėliuose, be lovos, drabužių spintos ir stalelio, stovi ir po televizorių bei kompiuterį, kad gyventoja galėtų sužinoti naujienas, pašnekėti su namiškiais.
Pinigai į kasą
Daiva pasakojo, jog gerai išsimiegojusios, apie 15 valandą, "damos" apsirengia seksualiais apatiniais, apsigobia chalatais ir nusileidžia į virtuvę, o tada gurkšnodamos kavą laukia. "Kai į duris paskambina klientas, visos nusimeta chalatus ir suguža į prieangį, - pasakojo keliautoja. - Merginos šypsosi, koketuoja, stengiasi, kad išsirinktų ją, o ne draugę. Taisyklės galioja kaip bet kokiame darbe - labiau stengsies, daugiau pinigų turėsi". Kadangi kainoraštis viešas, Daiva suskaičiavo, jog merginai atitenka maždaug trečdalis jos atneštų pajamų.
Išsirinkęs merginą, klientas su ja užsidaro kambaryje, o laisvos "damos" pėdina į virtuvę toliau plepėti prie televizoriaus, rūkyti ar skaityti. Ir laukti naujų klientų.
Išlydėjusi svečią mergina prižiūrėtojai atiduoda pinigus. Ši nedelsdama pajamas užrašo apskaitos knygoje. Tai labai svarbu, nes apskaitą nuolat tikrina ne tik Klausas, bet ir ne taip retai į klubą užsukantys policininkai.
"Ne, pareigūnai (bent darbo metu ir savo rajone) merginų neperka, - juokėsi Daiva. - Jie pasidomi, ar viskas gerai, įdėmiai nužiūri visas merginas - ar kuri nėra apsiverkusi, su mėlynėmis, pašnekina, ar kas nors jų neskriaudžia. Ir neduok Dieve, jei kuri nors pasiskųstų smurtu - prasidėtų tyrimas, o bordelį akimirksniu uždarytų."
Pašnekovė pridūrė, kad dėl visa pikto Klausas policijos telefono numerį užrašęs virtuvėje prie telefono. Iš pradėjusios dirbti merginos šeimininkas ne tik neatima jos mobiliojo telefono, bet ir duoda antrąjį su vietiniu numeriu, kuris reklamuojamas klubo tinklapyje. Kad klientai galėtų paskambinti, paskirti pasimatymą. Žinoma, tik klubo kambarėlyje.
O kaip dėl viešnamio klientų grubumo? Daiva neigia ir tai.
Blogiausia nelegalėms
Pasak Daivos, olandai - irgi ne angelai. Būna, kad ir jie į klubą atsivelka girti ir elgiasi ne itin subtiliai. Bet smurtauti bijo, nes puikiai žino, jog jei mergina sukels triukšmą, bus daug bėdos. Tad niekada nesmurtauja, tik prašo. Vieni pageidauja keistokų (bet ginkdie nežalojančių) meilės žaidimų, kiti labiau nei sekso nori pasišnekėti, treti prašo leisti lytinį aktą nusifilmuoti atsivežta vaizdo kamera. Kiek kam ko leisti, sprendžia mergina - paprastai už papildomą užmokestį. Viena, ko neįmanoma išprašyti - sekso be prezervatyvo, nes to reikalauja ne tik Klausas, bet ir pačios merginos, visiškai nesuinteresuotos užsikrėsti venerine liga ar net ŽIV.
Merginos viešnamiuose palyginti dažnai keičiasi, nes pastovūs klientai labiausiai puola ant "šviežienos". Po to jie įspūdžiais dalinasi interneto forume, kurį savininkas Klausas atidžiai skaito, reaguoja į kritiką bei lankytojų pageidavimus. Klausas rūpinasi, kad klientams būtų jauku, netrūktų nieko - nuo gėrimų ir higienos priemonių iki klubo vizitinių kortelių. Savininkas taip pat tvarko viešnamio tinklapį, užsako reklamą specializuotuose žurnaluose.
Tačiau Daiva sako girdėjusi, kad ,didmiesčiuose, ypač sostinėje Amsterdame, visko būna. Gatvėje nelegaliai dirbančias prostitutes, ypač atvykusias iš Ukrainos, Rusijos, kitų žemynų, sąvadautojai išnaudoja, prijunkina prie narkotikų. Tiesa, visuomeninės organizacijos nesnaudžia - pašnekovė tikina mačiusi plakatą, raginantį vyrus pranešti policijai pastebėjus išsigandusią, su mėlynėmis ar nenoriai klientus aptarnaujančią prostitutę.
"Kitose šalyse, kur prostitucija nelegali (retkarčiais net ir Olandijoje), pasitaiko šiurpių dalykų, - pridūrė Daiva. - Aplink prostituciją visada sukasi nusikaltėliai, narkotikai. Tad būna pranešimų apie parduotas, įkalintas, net nužudytas merginas. Ne šiaip sau sostinėje Amsterdame valdžia bando uždaryti kuo daugiau vitrinų, kuriose sėdi prostitutės."
Visuomenė prieš prostituciją
Prostitucija Olandijoje niekada nebuvo laikoma garbinga profesija, bet gyvavo nuo neatmenamų laikų. Viduramžiais, XV amžiuje, ne kartą bandyta "seniausią profesiją" uždrausti, prostitutes išgujti už miesto sienų. Ir iškart miestuose padaugėdavo išžaginimų, paleistuvystės atvejų... Tad Olandijos valdžia numojo ranka ir prostituciją toleravo, bet kontroliavo. Viešnamiai buvo leidžiami tam tikruose rajonuose, specialiose gatvėse prie miesto sienų. Pirkti moterį oficialiai buvo draudžiama vedusiems vyrams ir... žydams. Kitiems buvo geras tonas kuo greičiau pasitenkinti už pinigus be jokios sekso įvairovės ir net bučinių.
1810 metais Olandiją okupavus Napoleono armijai, saugant kareivius nuo venerinių ligų, įvesta griežta tvarka. Prostitutėms buvo įsakyta registruotis bei tikrintis. Sveikos gaudavo leidimą dirbti - raudoną kortelę. Kai nutverdavo užsikrėtusią paleistuvę, jos raudonąją kortelę pakeisdavo balta.
XX amžiaus pradžioje katalikų, socialistų, feminisčių ir progresyviųjų liberalų pastangomis buvo pasiekta, kad viešnamiai buvo uždrausti, prostitucija tapo pogrindiniu verslu.
1988-aisiais buvo legalizuotas prostitucijos verslas, o 2000-aisiais - ir viešnamiai. Prostutitės gali dirbti kaip samdomos darbuotojos, nors didžioji dauguma dirba su verslo liudijimais ir net priklauso dirbančiųjų profsąjungai.
Sostinėje Amsterdame yra maždaug 150 viešnamių, pora šimtų kambarių su vitrinomis, kuriose sėdėdamos prostitutės vilioja praeivius. Iš 10 000 Olandijos sostinės prostitučių 75% - imigrantės iš Rytų Europos, Pietų Amerikos, Azijos, Afrikos.
Maždaug pusė Olandijos prostitučių dirba klubuose, penktadalis sėdi vitrinose. Po 5% prekiautojų savo kūnu dirba gatvėje, klientus vedasi į savo namus. Likę 5-8% "prostitucijos darbuotojų" - homoseksualūs vyrai arba transvestitai.
Legalizavus prostuticiją, sumažėjo nusikaltimų, bet ne problemų. Didelė visuomenės dalis - prieš šį verslą. Amsterdamo mero Jono Koheno pastangomis uždaryti keli barai, kuriuose kartu su prostitucija buvo platinami narkotikai. Sostinės rajone Valene trečdalis vitrinų, kuriose sėdėdavo prostitutės, paversta menininkų, dizainerių studijomis, dirbtuvėmis.
