Vakarų spauda daug rašo apie Amerikos kariuomenės artėjimą prie Bagdado - tai pagrindinė ketvirtadienio (04.03) užsienio laikraščių tema. Juos apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Mykolas Drunga.
Bagdadas visuomet buvo didysis laimikis ir jis visuomet sudarė didžiausią iššūkį - rašo britų dienraštis “Guardian” ir tęsia: amerikiečių sausumos pajėgoms greitai artėjant prie miesto ribų, artėja ir didžiausio pavojaus akimirka. Bagdadas apima visas šio karo žygio problemas. Tai tvirtovė ir bazė režimo, kuris atsisako pasiduoti ir nudvėsti. Tai Saddamo Husseino diktatūros brangakmenis, jo tironijos sostas - bet ir scena, kurioje gali išsiskleisti jo viską sudeginantis, baisus žlugimas. Sveikas protas diktuoja, kad vadinamasis “paskutinis postūmis” Bagdado link nebūtų skubinamas. Paskutinės dvi savaitės parodė, kad greitų, lengvų pergalių viltis buvo ne vietoj. Donaldo Rumsfeldo planas nesuveikė, žaibo smūgių kampanija baigėsi šnipštu, koalicijos karių nepasitiko džiūgaujančios minios, triuškinanti oro jėga nebuvo lemtinga, irakiečių daliniai nepasidavė masiškai ir nėra jokio pagrindo manyti, kad Bagdadas subliūkš amerikiečių pajėgoms atsiradus prie jo vartų. Greičiau reikia tikėtis to partizaninio karo mieste, tų beviltiškų mirtinų susidūrimų gatvėse, kurios sutrikdė koalicijos pajėgas šalies pietuose ir kurių jos norėjo žūtbūt išvengti. Bagdado gatvėse didele dalimi nebus toks reikšmingas ir JAV technologinis pranašumas bei oro pajėgų persvara. Jei reikia Bagdadą pulti sausumos pajėgomis, geriau palaukti pėstininkų ir kitų sustiprinimų iš Kuveito, net jei tai pažeistų Rumsfeldo savimeilę. Drauge kyla pavojus, kad Saddamas, įvarytas į kampą, panaudos cheminį ginklą.
Kiek šviesiau rašo kitas britų dienraštis “Telegraph”. Amerikiečių pasistūmėjimas prie Bagdado vartų nėra galas, tai galbūt nėra nė galo pradžia, bet tai, be abejo, yra pradžios pabaiga. Kitaip sakant, karas einasi gerai. Žodį “blickrygas” sukūrė naciai apibūdinti savo 1940 metų kampanijoms, kurios apstulbino pasaulį savo greitumu. Vis dėlto vokiečiams truko dvigubai ilgiau įveikti daug trumpesnį atstumą ligi Paryžiaus, nei amerikiečiams pasiekti Bagdado prieigas. Ir šitas blickrygas, kitaip nei Hitlerio, labai stengėsi išsaugoti civilius gyventojus. Todėl jis ir yra nuostabus. Tiesa, karas dar nelaimėtas - tam gali prireikti sustiprinimų ir sunkiausios kovos dar prieš akis. O net ir nepabaigus Irako išlaisvinti, jau ryškėja dar didesnis iššūkis sąjungininkams - sukurti stiprią, teisėtą, visiems atstovaujančią Irako valdžią. Įveikti Sadamo tironiją gali trukti savaites, sukurti demokratinį Iraką truks kelerius metus.
Kaip gynybos ministras, D. Rumsfeldas daug kam braukė prieš plauką, - rašo dienraštis “International Herald Tribune” ir tęsia: šią akimirką, kai karių nervai įtempti ir Amerikos visuomenė susirūpinusi dėl karo eigos, jis negali sau leistis prabangos pyktis su karininkais. Jie jam prikiša, kad jis norėjo karą vesti “pigiai”, kad jis sutelkė gerokai mažiau karių, nei kariuomenės vadovybė norėjo, taip palikdamas tiekimo linijas neatsparias puolimui ir parūpindamas per mažai pajėgų būsimiems susikirtimams prie Bagdado. Laikraštis šiems priekaištams nepritaria ir mano, kad daugiau klaidų padaryta politiniame įvertinime, klaidingai tikintis, kad pietų irakiečiai JAV karius pasitiks išskėstomis rankomis ir tik minimaliai pasipriešins.
Straipsnyje “Rumsfeldo pasipūtimas” Pietų Vokietijos dienraštis “Sueddeutsche” klausia: ką bendro turi nusipelnęs televizijos žurnalistas Peteris Arnettas, merginų ansamblis “Dixie Chicks” ir režisierius Michaelas Moore’as su amerikiečių kariuomenės vadais Nadžefo ir Kerbelos fronte? Jie visi sukritikavo Baltųjų rūmų ir Pentagono politiką bei strategiją. Žinoma, karių kritika labiau įskaudina, todėl Pentagono vadovai atitinkamai nervingai ir reaguoja. Iš dalies tai galima paaiškinti tuo, kad kai kurios vanagų prognozės nepasitvirtino - Irakas priešinasi, tauta nesukyla, režimas stovi. Bet tiesa ir tai, kad daugelis generolų pasinaudojo proga pagaliau įgnybti D. Rumsfeldui - dėl savo išdidumo bei irzlumo jis daugelio karininkų akyse tapo nemėgstamiausiu gynybos ministru nuo Roberto McNamaros laikų. O juk McNamara laikomas atsakingu už JAV pralaimėjimą per Vietnamo karą.
Truputį optimistiškiau rašo “New York Times” straipsnyje, pavadintame “Naujienos iš fronto gerėja”. Po apmaudžių ginčų dėl invazijos pajėgų pakankamumo ir po sugaišimo dėl smėlio audrų bei gurguolių užpuldinėjimų sąjungininkų žygis Irake vėl pajudėjo į priekį. Per pastarąsias dvi dienas amerikiečių pajėgos pasiekė kelias drąsinančias pergales. Jos negarantuoja greitos karo baigties, tačiau leido išvysti švieselę tunelio gale. Tarp tų pasiekimų - 3-iosios pėstininkų divizijos ir 1-osios jūrų pėstininkų divizijos pergalė prieš jas ilgai blokavusias Irako pajėgas, 101-osios desantininkų divizijos džiaugsmingas pasitikimas Nadžefe ir didvyriškas karo belaisvės eilinės Jessicos Lynch išlaisvinimas.
Anot Prancūzijos laikraščio “Le Monde”, ekonomistai buvo atmetę galimybę, kad Irake konfliktas bus ilgas ir skausmingas. Jie visi norėjo tikėti greita koalicijos pergale, galinčia privesti prie ūkio laipsniško atsigavimo Jungtinėse Amerikos Valstijose ir vėliau Europoje. Dabar finansų rinkos jaudinasi dėl galimų išsitęsusio konflikto padarinių, jos bijo stagnacijos ar netgi - jei Amerika įklimps į Irako smėlį - visiško ekonomikos nuosmukio. Ši padėtis reikalauja tarptautinių konsultacijų, bet vietoj to kiekviena valdžia žiūri tik savęs, o Prancūzijos vyriausybė visai pakrikusi, - rašo “Le Monde”.
Kitas Prancūzijos dienraštis “Liberation” rašo, kad kiekviena amerikiečių pajėgų klaida, vedanti prie civilinių žmonių žūties, visur kursto antiamerikietiškumą, akivaizdų kad ir apklausose, rodančiose, jog trečdalis prancūzų ilgisi Saddamo Husseino ir jo pasibaisėtinos diktatūros pergalės. Prezidentas Jacques’as Chiracas turėtų užsidėti savo profesorišką kepurę ir tautiečiams priminti, kad priešinimasis karui neturėtų išvirsti į paramą Bagdado režimui.
Tam pritaria ir Šveicarijos dienraštis “Tribune De Geneve”. Kad trys iš keturių prancūzų smerkia karinį įsikišimą į Iraką, yra vienas dalykas. Bet kad beveik trečdalis ilgisi amerikiečių pralaimėjimo - labai baugina. Mes nebūtume nustebę, jei panašios nuotaikos reikštųsi ir mūsų šalyje bei kitur Europoje.
