Antradienio (05.06) Vakarų spaudos straipsnius apie laikinosios Irako vyriausybės formavimą, apie Artimųjų Rytų taikos gairių plano silpnąsias vietas ir apie išaugusį Lenkijos vaidmenį pokario Irake apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Andrius Kunčina.
Apie Europos Sąjungos ir kandidačių šalių užsienio reikalų ministrų susitikimą, kuriam vykstant savaitgalį paaiškėjo, kad Lenkija veikiausiai siųs per tūkstantį taikdarių į Iraką ir vadovaus vienai iš trijų arba keturių zonų, į kurias Irakas bus padalytas - apie visa tai rašiusi britų verslo dienraščio “Financial Times” žurnalistė Džudė Dempsi šiandien pratęsia temą žvilgsniu į susitikimo dalyvių reakcijas. “Paklausti apie tokią Lenkijos perspektyvą dauguma ministrų užsidėjo kaukes “lyg niekur nieko”, kiti klausimo tiesiog vengė”, - rašo Dempsi. Pavyzdžiui, susitikimui pirmininkavęs Graikijos užsienio reikalų ministras Georgas Papandreas pareiškė, kad tai klausimas ne jam, o NATO. Bet karui Irake nuo pat pradžių nepritarusios Vokietijos užsienio reikalų ministras Joška Fišeris atvirai pareiškė, kad tai Jungtinių Valstijų spąstai, kuriais amerikiečiai bando dar kartą pažeminti Europą ir dar kartą ją padalyti į “seną” ir “naują”. Nenurodytas diplomatas susitikime užsiminė, kad Amerikos gynybos ministras Donaldas Ramsfeldas čia ne šiaip įdūrė Europai - jis esą pasistengė, kad žinia apie Lenkiją nuskambėtų būtent per Europos ministrų susitikimą. Durdamas Europai įdūrė ir saviškiui - užsienio reikalų ministrui Kolinui Pauelui, kuriam pavyko vyriausiuoju civilinės administracijos vadovu Irake prastumti kovos su terorizmu specialistą, reiklų organizatorių Polą Bremerį. Būtent Bremeriui turės būti pavaldus ir Ramsfeldo paskirtas Irako atkūrimo administracijos vadas generolas Džėjus Garneris. Dalis Europos pareigūnų Lenkiją vadina vis labiau savimi pasitikinčia, ypač reikalavimuose, kad Europos Sąjunga duotų daugiau paramos lėšų. Pačios Lenkijos ambasadorius prie Šiaurės Atlanto Santarvėje Ježis Novakas pareiškė, kad misija Irake yra istorinė proga Lenkijai, nes ji pirmą kartą atsiduria tarp pasaulio galybių, kurios lemia konkrečios valstybės ir konkrečios problemos likimą, rašo Dempsi “Financial Times”.
Vokietijos dienraščio “Franfurter Allgemeine” redakcijos straipsnis kaip tik nagrinėja, kiek pagrįsti spėliojimai, esą Amerikos užsienio reikalų ministras, kurį kai kas mėgsta vadinti “paskutiniu daugiašalės politikos mohikanu Vašingtone”, Irako karo išvakarėse galutinai pralaimėjo naujųjų konservatorių daugumai Bušo vyriausybėje ir niekad nebeatgaus ligtolinės įtakos? Pasak “Frankfurter Allgemeine”, tokie svarstymai yra veikiau klišė negu realus padėties Vašingtone suvokimas. “Pauelo įtaka niekada nebuvo visiškai užgniaužta”, - rašoma dienraštyje. Žydų ir palestiniečių taikos gairių planas bei Bremerio, kuris 23 metus buvo Amerikos užsienio reikalų ministrų vyriausiasis patarėjas, paskyrimas Irakan į aukštesnes pareigas nei Garnerio įrodo, kad net jei Pauelo įtaka Vašingtone nėra lemianti, tai bent tikrai ne tokia nusilpusi, kaip kai kam atrodo, rašo “Frankfurter Allgemeine”.
“International Herald Tribune” redakcijos straipsnyje rašoma, kad naujasis palestiniečių savivaldos premjeras Mahmudas Abasas prieš du dešimtmečius parašė knygą, kurioje nacių įvykdytą 6 milijonų žydų holokaustą vadina prasimanymu. Be to, Abasu nepasitiki palestiniečiai. Izraelio premjeras Arielis Šaronas yra žydų naujakurių gyvenviečių statybos okupuotose palestiniečių teritorijose architektas. Nors tai yra pagrindinis palestiniečių valstybės kūrimo kliuvinys, Izraelyje Šaronas populiarus, nes ryžtingai kovoja su terorizmu. Tai netikusi kombinacija naujam Artimųjų Rytų taikos procesui. Vis dėlto, yra šiokios tokios vilties, kad po trejų metų numatytos Palestinos valstybės žiburys neužges ir nusistovės tvari taika. “International Herald Tribune” nuomone, Taikos gairių planas sąžiningas abiem pusėms, jam dabar palankus metas, nes pašalintas Sadamo režimas Irake, o pagrindine varomąja jėga gali tapti Jungtinių Valstijų ryžtas imtis šio reikalo - iki šiol tos jėgos trūko, nes Vašingtonas laikėsi sąmoningo ignoravimo politikos.
Bredlis Gremas “Washington Post” pratęsia istoriją cituodamas iš susitikimo su Amerikos gynybos ministru Ramsfeldu vakar Vašingtone išėjusio Lenkijos gynybos ministro Ježio Šmajdžinskio žodžius. Ministras teigia, kad Ramsfeldas patikino, jog Jungtinės Valstijos padės iš tarptautinių donorų lėšų surinkti dešimtis milijonų dolerių lenkų taikdariams išlaikyti. Šmajdžinskis sakė, kad Lenkija pati nepajėgtų išlaikyti taikdarių Irake, nes Lenkijos ūkis per silpnas, o Lenkija jau vykdo karinius įsipareigojimus ir kai kur kitur. Pasak Šmaidžinskio, pusantro tūkstančio taikdarių išlaikymas Irake pusmetį kainuotų 50 milijonų dolerių, o metus - apie 90 milijonų. Gremas priduria, kad Vašingtonas tęsia užuominas apie Amerikos karinių bazių perstumdymą Europoje ir Lenkiją mini kaip vieną iš aptariamų variantų. Ši tema esą irgi trumpai šmėkštelėjo per Lenkijos ir Amerikos gynybos ministrų susitikimą, bet Šmaijdžinskis sakė, kad Lenkija šiuo klausimu turėtų pasitarti su Rusija bei Vokietija - kaip amerikiečių bazių atėjimas į Lenkiją paveiktų santykius su šiomis šalimis. Anot Šmajdžinskio, nemažai Lenkijos gyventojų tuo labai suinteresuoti, o Varšuva negali ignoruoti žmonių norų, rašo Gremas “Washington Post”.
Polas Vebsteris britų dienraštyje “Guardian” teigia, kad nuostata Irako karo atžvilgiu galų gale atsispindėjo Prancūzijos prezidento Žako Širako populiarumo reitinguose. Per rinkimus už Širaką balsavo 82 procentai rinkėjų, o per pastarąjį mėnesį jo populiarumas smuko nuo 60 iki 53 procentų, - Vebsteris cituoja Prancūzijos dienraščio “Figaro” apklausos rezultatus. Širakas pastarąjį pusmetį rūpinosi tarptautinės Prancūzijos laikysenos įtvirtinimu, vidaus reikalus palikęs premjerui Žanui Pjerui Rafarenui. Pastarojo populiarumas išaugo iki 50 procentų. Tai gali sumažinti Širako partiečių įkarštį raginti jį, kad 2007-aisiais kandidatuotų trečiai kadencijai. Pasak kairuoliško Prancūzijos dienraščio “Liberation”, Širakas jau dabar atsidūrė bejėgio pozicijoje, nes neįvertino Jungtinių Valstijų ryžto. Širako oponentai jį kaltina Europos Sąjungos skaldymu, santykių su Didžiąja Britanija gadinimu ir euroatlantinių ryšių pakirtimu, rašo Vebsteris “Guardian”.
“Wall Street Journal” puslapiuose Fredas Barnsas nagrinėja buvusio Jungtinių Valstijų prezidento Bilo Klintono žmonos senatorės Hilari Klinton fenomeną ir tvirtina, kad ji neišvengiamai taps ryškia artėjančių Amerikos prezidento rinkimų figūra, nors pati nėra kandidatė. “Kai pirmosiomis puolimo Irake dienomis pasipylė tvirtinimai, jog sąjungininkų pajėgos klimpsta Irako dykumose (ir tik po kelių dienų paaiškėjo, kad nieko panašaus niekada nebuvo), Senato gynybos pajėgų komitetas talžė gynybos ministrą Ramsfeldą ir Bušo vyriausybę apskritai. Paramos Ramsfeldas susilaukė iš labai netikėtos vietos - demokratė Hilari Klinton patikino Ramsfeldą, kad Senato komitetas jį visiškai remia, nes svarbiausia yra laimėti karą”, - rašo Barnsas, sakydamas, kad tuo Hilari griauna netikusį demokratų įvaizdį, esą jie - balandžiai Amerikos saugumo klausimuose. Hilari Klinton pelnė daug dėmesio praėjusią savaitę užsipuolusi Bušo vyriausybės vidaus politiką. Kitą mėnesį pasirodys jos ilgai laukta prisiminimų knyga apie Baltuosiuose rūmuose praleistus 8 metus “Gyva istorija”. Už knygą ji gavo 8 milijonų dolerių avansą. Ažiotažas vėl garantuotas. Jos populiarumas tarp rinkėjų toks didelis, kad ji lenkia tokius varžovus kaip Lybermanas ir yra laikoma itin patrauklia figūra tapti demokratų kandidate prezidento rinkimuose. Bet ji sako “ne”: “Žadėjau savo rinkėjams, kad išbūsiu senate iki kadencijos pabaigos 2006-aisiais, tad išbūsiu”, - sako ji. Viešai žinoma Hilari Klinton paslaptis yra 2008-ieji: jei Džordžas Bušas laimės antrą kadenciją, 2008-aisiais neišvengiamai prezidentavimą baigs. Ir demokratai, ir respublikonai ieškos naujų kandidatų. Tuomet populiariai senatorei, išrinktai didelėje valstijoje ir, tikėtina, laimėjusiai antrą kadenciją senate 2006-aisiais, tramplinas būtų beveik parengtas. Hilari Klinton yra pragmatiška ilgų nuotolių bėgikė, tvirtina Fredas Barnsas, vienas televizijos “Fox” laidų vedėjų “Wall Street Journal”.
