Remigijaus RAINIO ir Romualdo VILČINSKO fotoreportažas
Dar nė neprašvitus Kauno rajono Piliuonos gyvenvietės pakraštyje į ilgą eilę rikiuojasi daugiausia iš Kauno atriedėję įvairiausių markių automobiliai. Iš jų ropščiasi keturkampėmis dėžėmis ar kuprinėmis nešini vyrai, rankose laikydami peikenas ar grąžtus eketėms prasikirsti ar prasigręžti. Visi kaip vienas vorele pasuka statoko šlaito, vedančio panemunėn, link.
Žūklėn skubantys vyrai atrodo mažiausiai dvigubai storesni nei yra iš tiesų, mat svarbiausia ant ledo - nesušalti. Todėl ir užsimaunamos dvejos trejos kelnės. Ypatingai "gerbiamos" šiltos apatinukės ir dabar jau deficitu tapusios Sibiro miško kirtėjų vatinės kelnės, na, o žvejo krūtinės niekas taip nešildo, kaip nepakeičiamoji jūrinukė, labiau žinoma "tialniažkės" vardu, ir tikros vilnos megztiniai, pageidautina, megzti rankomis. Ypatingą vietą žvejų garderobe užima avikailis, kurio gabalėlių klojama į batus, iš jo siuvamos šiltos pirštinės. Kiekvienas žūklautojas ant ledo nešasi mažiausiai dvi poras pirštinių: vienas - ant rankų, o kitas, atsargines, - kišenėse. Vienoje iš atsarginių pirštinių paprastai saugoma degtukų dėžutė su masalu - uodo trūklio lervomis. Nors naujokams veteranai ligi šiol pasakoja istoriją apie čigoną, kuris uodo trūklio lervas, kad nesušaltų, laikydavo burnoje, už lūpos, tačiau naivuolių jau beveik nepasitaiko. Masalo įmantriu iš trijų žodžių susidedančiu pavadinimu ant ledo niekas nevadina, nes kol jį ištarsi, gali nušalti liežuvį, todėl visi vartoja rusiškąjį barbarizmą "motiliai". "Motilių" žvejai paprastai nusiperka žūklės reikmenų parduotuvėse. Jie kainuoja 2-2,5 lito už degtukų dėžutę. Taupiai naudojant tokios dėžutės užtenka net dviem žūklėm, o kaip iki antros žvejybos išlaikyti lervas gyvas - tai jau ne kiekvienam išduodama paslaptis.
Vyrai pagaliau pasiekia Nemuno pakrantę ir plačiai pasklinda ant šiemet jau 30 centimetrų storį pasiekusio ledo. Vieni gręžia naujas eketes, kiti kulnu išdaužia ant vakarykščių užsiklojusį ledą ir skuba mauti masalą ant kabliukų bei leisti trumpakočių meškeryčių valą į 7-8 metrų gilumą. Paprastai ant vieno kabliuko sukabinama po penkias šešias uodo trūklio lervas ir jos gramzdinamos ant dugno tikintis suvilioti išalkusį žuvelioką. Paprastai žuvis masalą griebia, kai žvejys staigiu rankos mostu kilsteli meškerykotį ir pakelia kabliuką nuo dugno. Todėl žiūrint iš tolėliau atrodo, kad būrys vyrų vienas kitam mojuoja ranka.
Kai ant Nemuno ledo lankėsi "Akistatos" korespondentai, žuvys kibo prastokai. Tik 50-mečio dar nesulaukęs Arvydas tegalėjo pasigirti gal pusantro kilogramo svorio visai padoraus dydžio kuojų ir karšių krūvele, tad jau apie vidurdienį galėjo teisėtai pasišildyti ne tik iš termoso įsipiltu karštos kavos puodeliu, bet ir taurele degtinės, kurios butelį iš maždaug už pusantro kilometro esančios parduotuvės paslaugiai atnešė jo draugas Virginijus. Tris kartus per savaitę žūklėn išsiruošiantis kaunietis sakė, kad visi rimti žvejai dabar skuba į Raudondvarį, kur Nevėžyje kimba net kelių kilogramų svorio vėgėlės. Pasak vyrų, sausio mėnesį žūklė grynai mėgėjiška, nes žuvys kimba prastai, o štai gruodį pasitaikydavo pagauti ir po dvidešimt kilogramų karšių per dieną. Tačiau svarbiausia, anot poledinės žūklės mėgėjų, - ne laimikis, o pats žvejybos procesas.
Į krantą vyrai skuba retai - tik prispyrus dideliam gamtiniam reikalui arba jei prireikia pasipildyti svaigalų, kurie ant ledo šiaip jau vartojami saikingai, atsargas. Pasakojama, kad tuštintis tiesiog ant ledo nustota, kai ilgaskvernius kailinius pakeitė šilti kombinezonai. Anksčiau, pasistatęs aukštą apykaklę ir kailinių skvernais užsidengęs nuo viso pasaulio, galėjai jaustis paskutiniuoju planetos gyventoju, o dabar iškišęs nuogą pasturgalį ne tik papiktinsi kaimynus, bet ir rizikuosi nušalti vyriškąjį pasididžiavimą. Porinama, jog vienoje gausioje kompanijoje, į žūklę atvykusioje autobusiuku, pasitaikė toks kailiniuotas veikėjas, patingėjęs lapnoti į krantą ir pritūpęs ant ledo aukščiau jau aprašyta poza. Galvą kailinių apykaklėje paslėpęs vyriškis nepastebėjo, kaip jam iš už nugaros priėjęs kolega eketei išvalyti skirtu samteliu užkabino tik ką ant ledo nukritusią "dešrelę" ir lyg žaisdamas golfą nusviedė ją tolyn. Nusilengvinęs žvejys atsisuko ir nepatikėjo savo akimis, ant ledo neradęs jokių pėdsakų. Priekyje ant sniego aiškiai buvo matyti geltonų taškelių, o kitapus nebuvo nieko. Pamanęs, kad "dešrelė" įkrito į kelnes, vyriškis įniko raustis po savo apatinius, kurių tą dieną buvo apsivilkęs net trejus. Tačiau nieko taip ir nesuradęs nelaimėlis buvo priverstas užsitraukti kelnes ir tęsti žvejybą. Kai visi susiruošė namo, vyrai pasistengė, kad kailiniuotis į automobilį įliptų pirmas, o po to vienas po kito lipo į autobusą ir, demonstratyviai pauostę orą, klausdavo, kas čia taip dvokia. Kailiniuotasis ir raudo, ir balo.
Nors mūsų lankymosi dieną daugumai žvejų kibo tik čia visų nekenčiami pūgžliai, kurie taip giliai įryja masalą, kad kol ištrauki kabliuką, rankos gerokai sušala, tačiau be sutemų namo niekas nesiruošė. Dar blogiau, kai uodo trūklio lervas apžiodavo visur esančios dyglės. Šios mažesnės už degtuką nevalgomos žuvelės sveria taip mažai, kad žvejys net nepajunta, kad užkibo, na, o "rimtos" žuvys jau nebekimba, nes jas išbaido ant dyglių nugaros styrantys dyglys. Nukabindamas dar vieną dyglę ir palydėdamas ją keiksmažodžiu, Vitalijus prisiminė, kad kartą ištraukė iš karto penkias dygles, apžiojusias kiekvieną ant kabliuko užvertą uodo trūklio lervą.
Matyt, ne veltui kai kas žvejus vadina ramiais pamišėliais, o poledinės žūklės mėgėjus - net kamikadzėmis, nes vyrai jau dabar svajoja apie artėjantį pavasarį, kai žuvys taps aktyvesnės, o ledas - plonesnis ir skaidresnis. Žvejai nepaiso karčios kolegų, jau ne kartą ir ne dešimt įlūžusių ar patekusių po ledu, patirties. O iki tol, net ir "tuščiuoju periodu", kiekvieną rytą traukia vyrai ant ledo po vieną ir būreliais, nešini sunkokas medines dėžes su žūklės įranga ir grąžtus eketėms pragręžti...
