Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Į "Akistatos" redakciją iš Pravieniškių antrosios SRPD kolonijos atkeliavo Arūno T. laiškas. Už tyčinę žmogžudystę nuteistas vyriškis rašė: "Jau penkeri metai skausmas drasko man širdį. Nuo 1997 metų balandžio 13 dienos nemačiau savo vaikų, kuriuos labai myliu ir esu labai pasiilgęs... Manau, jog buvusios žmonos širdis atsileido, ji neprieštaraus ir, jums padedant, man bus suteikta galimybė su jais pasimatyti. Prašau padėti, nes buvusi žmona tokiai kelionei neturi lėšų... Aš juos visus labai karštai myliu ir labai trokštu susitikti - juk taip seniai matėmės..." Išgirdęs tokius žodžius, jautresnės sielos žmogus, ko gero, iškart susigraudintų. Tačiau, neabejojame, atsirastų ir kitaip manančiųjų - ką galvojo toks tėvas prieš nusikalsdamas, kodėl tuomet nejautė atsakomybės už pasaulin paleistas savo atžalas... Taigi nusprendėme pasidomėti, kaip gyvena vaikai, kurių tėvai ilgesniam ar trumpesniam laikui atsidūrė už grotų...
Gyvenimas siauroje "kišenėje"
Laišką parašiusio nuteistojo buvusi žmona Sigita gyvena Klaipėdoje, mažyčiame (tik 12 kvadratinių metrų ploto) butelyje, kurį sudaro vienas kambarėlis ir tualetas. Iš pirmo žvilgsnio sunku net įsivaizduoti, kaip tokioje "kišenėje" telpa buto šeimininkė su trimis mažamečiais vaikais (dviem sūnumis ir dukra), jos draugas ir dar ne visai smulkus šunelis. Liūdnai šypsodamasi Sigita prisipažino su tokia padėtimi seniai susitaikiusi - tiesiog suvokia, jog kitaip nebus. Moteris ne kartą kreipėsi į savivaldybę, prašė skirti erdvesnį butą, tačiau atsakymas būdavo toks pat - laisvo gyvenamojo ploto Klaipėdoje nėra. Skaudžiausia tai, jog blogos buities sąlygos žaloja vaikų sveikatą. Kasmet jie priversti gydytis sanatorijose. Kas mėnesį dukrai ir jaunesniam sūnui reikėtų maždaug 70 litų vaistams, tačiau pinigų nėra... Skurdas šiuose namuose žvelgia iš kiekvienos kertės. Dar 1995 metais Sigita iš savo vyro prisiteisė alimentus trims vaikams išlaikyti, tačiau negavo nė cento. Po poros metų vyriškis sėdo į kalėjimą. Ir vėl moteris iš jo nesulaukia jokios paramos...
Labiau rūpėjo lauktuvės
- Iš pradžių jį lankiau, važiuodavau prisikrovusi krepšius maisto, iš vaikų atimdavau gardesnį kąsnį, bet galiausiai supratau, jog jis nė kiek nepasikeitė, liko toks, koks buvo, - ne be jaudulio guodėsi Sigita. - Iki šiol neišdyla iš atminties vienas pasimatymas kolonijoje, kuomet jis tarsi pasityčiodamas man pasiūlė parūkyti... žolės, elgėsi keistai, įžūliai, vis kažkur skubėjo (kur galima skubėti sėdint kalėjime ir nieko nedirbant?) ir visai nenorėjo ilgiau pabendrauti. Galutinai supratusi, jog jam esu reikalinga tik tam, kad ko nors atvežčiau, kad paremčiau materialiai, nusprendžiau santuoką nutraukti...
Sigitos veide visam gyvenimui liks randai - ją, besilaukiančią kūdikio, sužalojo vyras. Moteris sakė, jog Arūnui visada svarbiausia buvo degtinė, niekada nerūpėjo nei žmona, nei vaikai. Buvusio sutuoktinio Sigita norėtų paklausti, kur jo tėviški jausmai buvo anksčiau, kodėl dėl vaikų nesiėmė jokios atsakomybės, nemylėjo dukros, kodėl ją, dvejų su puse metukų mergytę, taip stipriai sumušė... Visą laiką Sigita su vaikais buvo priversta gyventi vien iš pašalpų. Dabar buvęs vyras rašo laiškus, tačiau Sigita netiki nė vienu jo žodžiu. Tiesa, jeigu vaikai su tėvu norėtų pasimatyti, ji neprieštarautų. Deja, atrodo, jog mažose širdelėse meilės tėvui likę mažai...
Na, o jeigu grįžęs į laisvę (Arūno bausmės laikas baigiasi tiktai 2006-aisiais) panorės vaikus paremti arba pamatyti, moteris neprieštaraus. Tačiau dabar vaikai su juo susitikti nenori...
Tėvai vaikus prisimena per vėlai
Klaipėdos vaikų teisių apsaugos tarnybos vedėja Gražina Aurylienė sakė, jog atsidūrę už grotų tėvai ir motinos labai dažnai ima rašyti graudžius laiškus. Paprastai jie taip daro turėdami vieną tikslą - kuo greičiau išeiti į laisvę. Vedėja prisiminė vieną moterį, kuri, būdama laisvėje, savo vaikais visiškai nesirūpino, žiauriai elgėsi, tačiau vėliau, atlikdama bausmę, pradėjo "atakuoti" VTAT, prašė kolonijos administracijai patvirtinti, jog ji buvo gera motina. Vos parvykusi iš kalėjimo, moteris elgėsi nepriekaištingai, žadėjo rūpintis vaikais, parašė pareiškimą, kad būtų panaikinta globa (vieną jos vaiką augino mama, kitą globojo anyta). Patikėję prabudusiais motiniškais jausmais, VTAT darbuotojai paskyrė posėdžio, kuriame turėjo būti svarstomas klausimas dėl vieno vaiko globos nutraukimo, datą. Deja, motina į posėdį neatvyko ir apskritai daugiau šioje tarnyboje nepasirodė. Ji vėl pamiršo, jog turi vaikus, pradėjo girtauti, valkatauti...
Vaikais rūpinasi močiutės
Neretai į kalėjimą sėda abu tėvai. Jeigu neatsiranda giminių ar kitų artimųjų, kurie imtųsi globoti vaikus, šiais tenka pasirūpinti valstybei. VTAT rūpesčiu pirmiausia vaikai nukreipiami į Laikinosios paramos grupę arba į vaikų namus. Tokios pagalbos prireikia ir tiems vaikams, kuriais tinkamai nesirūpina laisvėje likęs sutuoktinis. G. Aurylienė paminėjo daug tokių pavyzdžių. Ne vieną šeimą aplankėme ir mes.
Štai penktoko Edgaro tėtis jau keleri metai kalėjime. Berniukas savo mamos nematęs nuo kūdikystės - nuo tada, kai tėvai išsiskyrė. Ir dabar niekas nežino, kur gyvena ir ką veikia motiniškus jausmus negailestingai pamynusi moteris. Šiuo metu berniuką globoja močiutė (keletą metų jis augo vaikų namuose). Tamara K. džiaugėsi, jog gauna 500 litų per mėnesį vaiko globos pašalpą ir gali savo anūką tinkamai auginti bei prižiūrėti. Edgaras gabus muzikai, todėl šiuo metu lanko muzikos mokyklą. Tačiau garbaus amžiaus moteriai svarbiausia tai, jog bausmę atliekantis tėvas vaiko nepamiršo - dažnai paskambina, domisi jo gyvenimu. Edgaras noriai važiuoja į pasimatymus su juo. Kolonijos aplinka vaiko nebaugina. Tamara tikisi, jog sugrįžęs į laisvę sūnus pats augins vaiką...
Panašioje situacijoje atsidūrė ir kitos šeimos vaikai. Trijų vaikų tėvas Valentinas S. su pertraukomis kali jau 14 metų. Jo žmona nuolat girtavo, niekur nedirbo, vaikus dažnai palikdavo vienus. Šiuo metu juos visus globoja močiutė. Nors į aštuntą dešimtmetį įkopusiai močiutei nėra lengva auginti net tris anūkus, ji džiaugiasi galinti atstoti jiems ir mamą, ir tėvą, nors iš tiesų tėvų meilės niekas niekada nepakeis. Su anūkais moteris porą kartų per metus nuvyksta į Alytaus koloniją, kur kali sūnus. Vaikai tokių susitikimų labai laukia.
Pamynę tėviškas pareigas
Taigi vaikai, globojami artimų žmonių (močiučių, tetų, dėdžių) šeimose, materialiai yra aprūpinti. Tačiau Klaipėdos VTAT vedėja sakė, jog dažnai į ją kreipiasi moterys, kurių vyrai atlieka bausmę ir jokių lėšų nemoka, o joms vienoms išlaikyti vaikus labai sunku. Neretai tokios moterys net nėra susituokusios, neprisiteisusios alimentų. Vyrai savo pareigas būna visiškai pamynę. Žinant, jog Lietuvoje - per 10 000 kalinių, galima tik numanyti, kiek vaikų skursta dėl to, kad jų tėvai gyvenimą leidžia už grotų. Blogiausia tai, jog kolonijose nėra darbo, tačiau net ir tie, kurie dirba, kas mėnesį gaunamas kelias dešimtis litų dažniausiai išleidžia cigaretėms, arbatai, žodžiu, pirmiausia stengiasi patenkinti savo poreikius, o kad laisvėje esančios jų atžalos skursta ir gyvena pusbadžiu, kažkodėl pamiršta.
