Aidas PANERYS
Velniai žino, kas atnešė į Lietuvą madą paleisti dūmais į viksvas išėjusią, sudžiūvusią ir gyvulių neėdamą žolę, tačiau kiekvieną rudenį ir pavasarį nuo bedarbystės aptingę arba jau rūgpienio šaukšto į burną nepataikantys mūsų tautiečiai vietoj paprasčiausios dalgės stveriasi degtukų. Per tai ir sau, ir kitiems pridaro daug žalos, o kartais ir patys neišneša sveikų kojų iš lyg parakas spragančių kūlymų. Pernai, anot ugniagesių, liepsnojančiose pievose žuvo du žmonės, šiemet netoli savo trobos Panevėžio rajone, Kriaučiūnuose, pajuodusioje lankoje aptiktas ugnies sumaitotas 91 metų Povilo Buko lavonas. Sakoma, jog senukas užduso bedegindamas pernykštę žolę. Kitądien po šio įvykio to paties rajono Limeikių kaime, deginant žolę, užsiplieskė 77 metų Janinos Malinauskienės ūkinis pastatas ir supleškėjo trys tonos šiaudų. Šeimininkei padaryta žala siekia 30 000 litų.
Petrelių kaime (Šilutės raj.) nutikusi istorija tiktai su išlygomis laikytina nelaimingu atsitikimu. Valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos Šilutės skyriaus viršininkas Arūnas Ališauskas tikina, jog žolę padegusiai Marytei Pretkienei kels baudžiamąją bylą už turto sunaikinimą dėl neatsargumo. Kurgi ne? Šitokie nuostoliai! Per kaimynės ir jos šešiolikmečio sūnaus Artūro Pretko pomėgį ugniai nukentėję petreliškiai Laima ir Petras Rupšiai tiktai dūsauja. Ką, girdi, iš tos moterėlės paimsi ir kada ji atlygins tą žalą, jei pati vos suduria galą su galu? Teks, sako, patiems suktis ir atstatyti ką prarijo baisios liepsnos.
- Nežinia, kodėl mus persekioja nelaimės, - glausdama prie krūtinės dešimtmetį sūnų Donatą, dūsavo Laima Rupšienė. - Prieš pusantrų metų, užpernai, spalio pirmąją, visi trys mūsų vaikai - dabar jau penkiolikmetė Raimonda, trylikametė Rasa ir va šis, mažiausiasis, tuomet dar pirmokėlis - pakliuvo į avariją. Tikriausiai girdėjote, kaip tada, pakeliui į Saugų vidurinę mokyklą, į medį rėžėsi autobusiukas su septyniolika moksleivių. Kaltų lig šiolei nėra, teismas vis atidedamas, o tuo tarpu ne vienas vaikas per tą autoįvykį buvo sužalotas ir prarado sveikatą. Artūrui Klimui teko nupjauti koją iki kelio, Aurimas Jakubauskas tapo invalidu. Mano Donatas, kuriam tąsyk labai smarkiai sudaužė galvą, mėnesį gulėjo ligoninėje, jis ir nūnai neatsigauna po tos baisios tragedijos, Raimonda ir Rasa taip pat buvo sutrenktos, tik žymiai lengviau, todėl nuo to laiko autobusų vairuotojais jau nepasikliauname. Patys vežame vaikus į mokyklą. Dabar vėl - nauja bėda. Kaip dukros ir sūnus negavo priemečio išvydę tokį gaisrą, atvirai šnekant, ir pati stebiuosi. Jie pirmieji ir pakėlė aliarmą, kai sausa žole atūžusi ugnis įsimetė į ūkinį pastatą.
Pasak vietinių, gaisras įsiplieskė per Marytės Pretkienės malonę. Buvo maždaug pusė ketvirtos dienos, kai ši ne pirmos jaunystės moteris, penkių vaikų mama, dabar gyvenanti su dviem atžalomis ir be vyro netoliese stovinčiame aštuonių butų name, staiga užsidegė meile darbui. Taigi šalimais ji turi bent penkis ar šešis arus pievutės, o koks tau veršis skabys žolę, kai ši prasikals, su pernykščiais stagarais!?
- Ne pirmus metus nudegindavau tą plotą, - vėliau pasakojo iš pažiūros keturiasdešimtmetė moteriškė. - Taip dariau ir šį sykį. Deja, žolė nelabai norėjo degti, todėl mudu su sūnumi Artūru, ir vienaip, ir kitaip pamėginę tuo kūlimu atsikratyti, pagaliau numojome rankomis ir palikome tą, regis, jau užgesusią pievukę. Gal koks menkas dūmelis dar driekėsi pažeme, bet ugnies tikrai nebuvo. Vėjas neleido įsidegti. Et, pamaniau, kitądien patręšime pelenais tuos savo arus! Nuėjau pas kaimynę išgerti kavos. Kvietėsi. Kur dingo Artūras, gerai nė nežinau.
Kaip vėliau paaiškėjo, Marytė Pretkienė nespėjo išgerti kavutės. Kilo triukšmas. Pasigirdo nelaimės šauksmai: "Gaisras! Gaisras!" Moterėlė dievagojosi, kad ugnis tikrai negalėjo nubėgti toliau, nes buvo atseit išblaškyta ir užgesinta vėjo, tačiau kaimynai mano kitaip. Vėjas, jų žodžiais tariant, kaip tik įpūtė liepsną, spragančios žarijos, matyt, peršoko išmintą takelį ir pasileido tolyn. Niekieno netrukdomos. Aplink raudonų plytų mūrą, kitados tikriausiai buvusią arklidę, dabar paverstą tvartu, jau šokinėjo ugnies liežuviai. Per sužėlusias aukštas pernykštes viksvas gaisras įsimetė į greta pastatytą medinį garažą, o nuo šio liepsnos pakilo į virštvartį. Ten buvo sukrautas šienas.
- Mudu su vyru tuo metu buvome darbe. Kiekvienas savo, - pasakojo Laima Rupšienė. - Visa laimė, kad namie buvo vaikai, kad jie paskambino ugniagesiams, kad apie viską tuoj pranešė telefonu mums, kad sukėlė ant kojų kaimynus ir kad vėjas pūtė ne į mūsų namo pusę. Būtume supleškėję visiškai, lig pat pamatų. Žmonės padėjo. Spėjo išvesti iš tvarto karves, telyčias, veršį ir kiaulę. Į ugnies apimtą garažą, kuriame stovėjo traktorius MTZ-80 su pilnu degalų baku, kuriame buvo rusiška bulvių sodinimo mašina, kompresorius, automobilio ratai su padangomis ir dar ne vienas žemės ūkio padargas, suprantama, niekas negalėjo įžengti. Buvo pragariška kaitra. Sudegė ir statybai paruoštos lentos, ir kita mediena. Trys ugniagesių komandos - iš Saugų, iš Kintų, iš Šilutės - gesino gaisrą, ir kiekvienai jų esame dėkingi už pagalbą. Žinoma, mūrinio tvarto stogas su perdangomis įlūžo ir sudegė, iš medinio priestato beliko prisiminimas, bet užtat ugnis neperšoko į gyvenamąjį namą, kuriame kartu su mumis glaudžiasi dar viena šeima. Petras dar tikisi kaip nors atstatyti traktorių ir tvarto viršų, bet kiek tai mums kainuos, galva neišneša. Gelbėtojų kukliausiais paskaičiavimais, nuostolių patyrėme maždaug už 20 000 litų, bet man atrodo, jog žala yra kur kas didesnė. Paklauskite vyrą, jei netikite.
Teiravomės. Pertas Rupšys, paišinas kaip kipšas, vandens čiurkšle iš žarnos plovė nuo ugnies baisiausiai nukentėjusį traktorių ir į ilgas kalbas nesileido. Neverta, girdi, aušinti burnos, reikia dirbti! Viskas atseit nutiko per tinginių pamėgtą norą vienu degtuko brūkštelėjimu pasilengvinti sau darbą. Marytė Pretkienė ir jos sūnus, be abejo, baiminasi pasisukti šalimais ir nūnai pas kaimynus, su kuriais kitados gyveno tame pačiame aštuobutyje, nerodo akių. Turbūt jaučia savo kaltę, nors užsispyrusiai tvirtina, kad, girdi, jų padegta žolė jau buvo užgesusi, kai jiedu patraukė iš savo pievutės. Arūnas Ališauskas, jau minėtos inspekcijos viršininkas, sako, jog įstatymas yra gana nuolaidus žolės padegėjams, kuriuos, jo žodžiais tariant, pavieniui už tokius veiksmus galima bausti nuo 25 iki 250 litų, pareigūnus - nuo 100 iki 500 litų. Tiesa, šiuo atveju apie tokią menką baudą nėra nė kalbos. Bus keliama baudžiamoji byla. Sakoma, jog pamario krašto ūkininkai pastaruoju metu labai pamėgę deginti pernykštę žolę naktimis. Į padangę kylančių dūmų tuomet nematyti, liepsnas iš tolo dengia krūmai ir medžiai, o dieną prie staiga pajuodusio dirvono jau sunku prikibti. Ne aš, girdi, padegiau, ir viskas! Ugniagesiai gelbėtojai neatsimena tokio nelaimingo atsitikimo, kad, bedeginant žolę, jų rajone būtų žuvęs kuris nors žmogus. Tai, žinoma, gerai, bet vis dėlto įvykis Petrelių kaime prikišamai rodo, kad, iš rudens nenuganius ar nenupjovus žolės, vėliau galima prisivirti tokios košės, kurios ir pats neiškabinsi, ir kaimynai nepadės išsrėbti.
