Lyg barometras valdžios ponams
Marijampolietė Irena Bradaitienė, nuolatinė mūsų laikraščio skaitytoja, jau 26 metai yra Marijampolės V. Mykolaičio-Putino internatinės mokyklos bendruomenės slaugytoja (medicinos sesuo). Apskritai šios medikės darbo stažas - 36 metai. Trys sūnūs ir trys anūkai - dar ne visas I. Bradaitienės gyvenimo "derlius". Būdama Lietuvos nepriklausomų rašytojų sąjungos, Dr.V. Kudirkos medikų literatų draugijos ir Marijampolės literatų klubo narė, Irena išleido savo poezijos knygą "Darganos vaikas", o netrukus skaitytojus pasieks ir antroji eiliuojančios medikės knyga "Dainuojantys žodžiai".
- Ne vieną jūsų eilėraštį, pašaipiai badantį mūsų kasdienybės negeroves, turėjo progos perskaityti ir "Akistatos" bei "Kranklio" skaitytojai. Satyros žanras jums labiausiai artimas širdžiai?
- Ne, man mieliausia kurti lyrinę, išgyvenimų pagimdytą poeziją. O kandus žodis "prašosi" tuomet, kai atsiranda ką paplakti, pajuokti. Tai mano kova su negerovėmis. Tokių situacijų - daugybė. "Akistata" bei "Kranklys" taip pat kovoja su gyvenimo negerovėmis, todėl džiaugiuosi galėdama retkarčiais įkišti ir savo "trigrašį". Apskritai man "Akistata" patinka, nes joje pateikiami tikri gyvenimo faktai, bet nesilieja kraujas (kaip televizijos laidose), aprašomi skaudūs nelaimingų žmonių likimai, bet su užuojauta ir noru padėti. Skaitydama piktinuosi kartu su straipsnių autoriais, kad lieka neišaiškintų tragiškų įvykių, skaudu, kad nusikaltėliai sparčiai jaunėja, kad dauguma jų tebevaikšto nebaudžiami. Ir nemanau, kad kriminalinis laikraštis skatina kitus nusikalsti (o televizijai galėčiau tokį kaltinimą mesti). Argi galima pabėgti nuo pačio gyvenimo? Liūdną, beviltišką, tragišką visuomenės kasdienybę atspindinti "Akistata" valdžios ponams turėtų būti kaip barometras, pranešantis paprastos liaudies nuotaikas.
- Jūsų darbe turbūt taip pat dažnai yra faktų, vertų žurnalisto dėmesio?
- Taip - išklojus viską popieriuje, būtų įdomi publicistinė knyga. Labai sukrėtė iki šiol mano atmintin vis sugrįžtantis įvykis, kai viena medikė (tuomet dirbau Vaikų skyriuje), netyčia sukeitusi vardines korteles ant lovelių, girtuokliams tėvams atidavė iš ligoninės išsivežti ne jų kūdikį. Keista, bet patys tėvai nepažino savo vaikelio - vietoje 8 mėnesių sūnelio pasiėmė trijų mėnesių viduriuojantį mažylį. Kai kitą dieną išsiaiškinome klaidą, visa brigada lėkėme pas tuos girtuoklėlius. Jie netikėjo, nenorėjo atiduoti vaikelio, ginčijosi ir nejudriais pirštais skaičiavo, prieš kiek mėnesių gimė jų sūnelis. Vis dėlto mums pavyko įrodyti. Džiaugėmės, kad skurdžiai gyvenantys sutuoktiniai mažylį tebuvo girdę vandeniu - karvės pienas viduriavusiam kūdikiui grėsė pražūtimi. Šios laimingai pasibaigusios liūdnos istorijos, man atrodo, iki šiol taip ir nežino mažesniojo vaikelio tėvai. Taip pat dažnai prisimenu, kaip išgyvenau vienos internato trylikametės likimą ir šiurpau nuo savo kolegų elgesio. Mergaitė nesuprato arba sąmoningai slėpė, kad laukėsi. Apie tai man pasakė tik jos vyresnės draugės. Paauglė kalbinama buvo tyli ir tvirta kaip uola - esą intymiai nebendravusi su jokiu vaikinu, ir viskas. Paskui prasitarė - pasidarbavę brolio draugai. Poliklinikos ginekologė nustatė septynių mėnesių nėštumą. Mergaitė dvi savaites internate nesirodė, o paskui lyg niekur nieko atėjo lieknutė ir nuotaikinga. Supratau, kad jai atliktas kriminalinis abortas. Vėliau sužinojau, ir kas to ėmėsi. Tačiau tuomet nesiryžau viską viešinti, nes įrodymų konkrečiam gydytojui juk nebūčiau turėjusi, o mergaitė ir jos mama nebūtų liudijusios - jos gi pačios to norėjo.
- Ar tokius pavyzdžius aptariate su tėvų dėmesio stokojančiomis internato moksleivėmis?
- Žinoma, tai - mano darbas. Panelėms, itin anksti besišliejančioms prie vaikinų, visuomet papasakoju ir kitą atvejį iš savo darbo patirties. Vienas ligoninės gydytojas, atlikęs kriminalinį abortą, vaisių paliko kruvinuose skuduruose ir padėjo prie durų, kad sanitarės išmestų. O šios apžiūrėjo, kad tie skudurai kruta. Kūdikis buvo ne tik nesužalotas, bet ir gyvas! Mes pradėjome juo rūpintis. Iš pradžių stebėjomės, kad mažylė buvo labai negraži - tikra beždžionėlė. Taip ir praminėme. "Beždžionėlė" augo mūsų skyriuje, labai išgražėjo ir tapo skyriaus numylėtine. Vėliau buvo perkelta į vaikų namus. Tuomet, iš kažkur sužinojusi, kad jos dukrytė gyva, atsirado gimdyvė. Ji jau buvo tvirtai persigalvojusi mažylę augintis. Kiek žinau, gražuolė "Beždžionėlė" tada jau buvo įvaikinta, o tikroji jos motina, moterystę pradėjusi abortu, liko tarsi Dievo nubausta - daugiau vaikučių nebesusilaukė. Internato mergaitėms kartais atrodo, kad tai "pasakos iš senovės", tačiau klauso susidomėjusios. Tai gal ir į galvą įsideda?
- Ačiū už pokalbį.
Kalbino Irena ZUBRICKIENĖ
Autorės nuotraukoje: Irena Bradaitienė (nuotrauka nusiųsta penktadienį, balandžio 12 d.)
