Lietuva - parazitų kraštas?
Marijampolės savivaldybei priklausantis nuo centro gana nutolęs Gudelių kaimas turi savo įžymybę - Klevą Verbickienę. Garbaus amžiaus (išvaizda jo tikrai neišduoda!) moteris - dukart išsituokusi trijų vaikų motina ir trijų anūkų močiutė. Suprantama, ne tai išgarsino ponią Klevą. Kaime gyvenančios moters "keistumai" - tai išleistos keturios jos eilėraščių ir humoreskų knygos (jau paruošta ir penktoji), pačios rišti, pinti, megzti gobelenai, kilimai, piešiniai ant suskaldytų ir kurui paruoštų malkų (!), karoliukais puošti suvenyrai, iš kempinių suvynioti įspūdingi gėlių žiedai. Didelis moters namas, kuriame randa vietą kiekvienas naujas kūrinys, labiau primena muziejų. Raganų klubą iš trylikos moterų Marijampolėje įsteigusi Kleva Verbickienė su kiekvienu, net ir nepažįstamu, rastų temą pokalbiui. Mūsų korespondentei Irenai Zubrickienei Gudelių įžymybė išliejo susikaupusį pyktį dėl Lietuvoje vyraujančios nuomonės apie neva visiškai degradavusį Lietuvos kaimą.
- Esate iš tų moterų, kurios nenusėdi namuose ir vis susiranda naują veiklos sritį. Jūsų rankdarbių parodos, jų atidarymai, susitikimai su skaitytojais, literatais, nuolatinė draugystė su materialiai sunkiai ir dvasiškai šaltai vaikystei pasmerktais vaikais, galų gale rūpestis savo nemaža sodyba ir jos aplinka... Ar nebūtų lengviau gyventi mieste?
- Aha, dar reikia pridėti - tarp dvasiškai turtingesnių žmonių? Na, jau ne. Šitame kaime gyvenu daugiau nei 30 metų ir niekur kitur nenoriu. Miestas man ranka pasiekiamas - turiu automobilį, kursuoja mikroautobusai. Patikėkit, per nemažą savo gyvenimo patirtį įsitikinau, kad kaimo žmogus - tikra vertybė. Mane piktina ir skaudina pastarųjų metų Lietuvos kaimui užlipintos etiketės: degradavęs, prasigėręs, nuskurdęs, tingintis, žioplių, atmatų kaimas. O kas jį tokį padarė? Ogi miestiečiai, kurie, netekę turėtų darbų, nebeišsimokėjo už butus, tad pigiai juos pardavė ir atėjo į kaimą. Atėjo ir suteršė. Pirmiausia - turbūt iš nuoskaudos dėl pasikeitusio gyvenimo - pragėrė nuo parduoto buto dar likusius pinigus. Paskui gėrė, nes patiko gyventi apsiblausus. Dabar geria, nes jau priprato. Dirbti žemės jie nepuolė - juk jiems ji nešventa ir nemyli jie jos! Juk kaimo obelyse ne jų senelių vėlės gyvena! Ateiviai iš miesto okupavo darbo biržas. Mieste siūlomais darbais jie neužsiims - juk gyvena kaime! Tinginiaudami gauna pašalpas ir net nenori pasikrutinti, kad patys savo rankomis ką nors pasidarytų. Gyventi už pašalpas - lengviau. Prisiduria gamindami pilstuką - ir patiems gerai, ir tikram kaimiečiui akis užpila. Tai mankurtai, žmonės be šaknų - jiems rytojus kaime nerūpi, o vakarykštė diena neverta istorijos. Jie gyvena laikinumo nuotaikomis.
- Ir kas galėtų tai pakeisti ar bent pristabdyti?
- Žmonės, kuriems suteikta teisė valdyti ir kurti naujoves. Štai nemokamas kaimo vaikų maitinimas mokyklose. Tai "ubago" auginimas - niekas daugiau. Kaime gyvenantis žmogus privalo dirbti žemę, šertis kiaulę, turėti karvę, auginti vištas ir iš to išmaitinti savo vaikus. Vaikai privalo padėti savo tėvams - ravėti runkelius, lesinti viščiukus - ir taip užsidirbti duonai. Jiems privalu nuo mažens įskiepyti, kad tik dirbdamas žmogus gali būti sotus. O dabar kaip yra? Stebimės, kad motina jau trys paros geria ir negrįžta į namus. O ko jai grįžti įsilėbavusiai, jeigu vaikai "pašerti" mokykloje už dyką, jeigu jais vis tiek pasirūpins - jei ne mokytojai, tai kas nors iš seniūnijos. Galų gale išveš kokiai parai į globos namus, bet ten vaikas tik dar gardesnį kąsnį ir švaresnę bei šiltesnę lovą gaus! Mūsų valdžios vyrai, laimindami ir plėsdami tuos nemokamus maitinimus kaime, atima iš gimdytojų prievolę rūpintis tuo, kas jiems priklauso - į pasaulį pačių paleistais vaikais.
- Tai į "ubagaujančio" vaiko ranką turbūt neįdedate centų?
- Mūsų kaime, dėkui Dievui, "ubagaujančių" dar nėra. O miestuose matau. Žinoma, suspaudžia širdį. Bet niekada neskubu būti gailestinga ir dosni tetulė. Pakalbinu tokį vaiką, pakviečiu ateiti į Vaiko dienos centrą, patariu, kuo užsiimti. Aš suprantu taip: tegul ne maldauja, o pasiskolina iš manęs ir mąsto, kaip atiduoti - galima susirasti lengvą darbelį. Arba tegul atidirba savo rankomis už gautą centą. Bet kad šitaip be gėdos, įžūliai "ubagautų"? Reikia tik pasekti, kur tie mažamečiai "ubagėliai" išleidžia "gailestingųjų" suaukotus centus - arba į kompiuterines nulekia, arba cigaretėmis "minta", arba vyresniems reketininkams atiduoda. Tereikia pasiūlyti tokiam bandelę vietoj prašomo cento - arba pasiųs toli toli, arba apspjaus. Argi tai ne dirva tolesniam nepažabojamam nusikalstamumui? Kokia bus mūsų Lietuva vėliau - vien "ubagaujančiųjų", plėšiančiųjų, žudančiųjų kraštas? Parazitų tauta?..
- Ačiū už pokalbį.
Romualdo VILČINSKO nuotraukoje: Kleva Verbickienė
