Jautėsi kaip musė, įmesta į vandenį
Mokėsi auklėti vaikus - "auklėja" policininkus
Didžiausiai Marijampolės apskrityje Marijampolės savivaldybės nuovadai vadovauja komisarė - inspektorė Daiva Macijauskaitė (35 m.), apskrityje vienintelė giminingų įstaigų vadovė moteris. Ikimokyklinio auklėjimo pedagogės diplomą iškeitusi į policininkės Daiva Vidaus reikalų ministerijos sistemoje - bene šešiolika metų. "Socialiai remtinos" policijos įvaizdis, verkiantys vyrai, dažnai kintančios kolektyvo nuotaikos, anonimų skambučiai - kasdieniniai nuovados vadovės rūpesčiai. Apie tai pareigūnė pasakojo korespondentei Irenai Zubrickienei.
- Pernai išeidamas į pensiją ilgametis Marijampolės policijos komisariato vadovas Albinas Papečkys, spaudos konferencijoje paprašytas pavardinti didžiausius savo darbo nuopelnus, bene pirmiausia pasidžiaugė, anot jo, seniai puoselėta ir pagaliau įgyvendinta svajone - savo teritorijoje komisare "padaryti" nors vieną moterį. Ar jūsų nežeidžia galima prielaida, kad komisare tapote tik dėl bendros "politikos", įrodančios, jog ir moterys gali būti komisarės?
- Nė kiek nežeidžia, nes nemanau, kad tik dėl to man suteiktas toks laipsnis ir patikėta vadovauti nuovadai. Čia dirbu jau trečius metus - laiko ir progų pakeisti mane, kaip netinkančią, buvo pakankamai. Atėjau į visiškai nepažįstamą 70 žmonių kolektyvą. "Palaimindamas" vyresnysis komisaras pajuokavo, kad jausiuosi kaip musė, įmesta į stiklinę vandens. Manau, kad sėkmingai išplaukiau. Negana to, savo kolektyve dabar jaučiuosi kaip didelėje šeimoje, kurios kiekvienas narys ir reikalingas, ir svarbus. Po savivaldybių reformos mūsų liko 46, iš kurių tik penkios esame moterys. Turbūt nieko naujo nepasakysiu, bet dirbti vyriškame kolektyve yra daug lengviau - nėra varginančių intrigų, mažiau girdėti padūsavimų apie asmenines problemas, be to, pavaldiniai vyrai, priartėję prie nesusitvardymo ribos, tuoj pat prisimena stovintys prieš moterį ir nurimsta. Nors pareigūno uniforma mus vienodina, tačiau net ir tarnyboje tikras vyras visada išlaiko pagarbą moteriai.
- Na, o jūs pati ar sugebate nepasiduoti moteriškoms emocijoms?
- Stengiuosi tai daryti. Jeigu pasiduočiau, dirbti būtų kur kas sunkiau. Gal moteriai tai ir minusas, tačiau pareigūnei - pliusas. Štai atvestas į mano kabinetą pilietis, baustinas už kokį nors nusikaltimą, pravirksta. Neslėpsiu, matyti verkiantį žmogų, ypač - vyrą (o jie, beje, nuovadoje verkia gana dažnai), man nelengva. Tačiau patirtis jau išmokė atsirinkti, kuris verkia nuoširdžiai, gailėdamasis, o kuris tik tokią taktiką pasirenka. Nuolat policijos akiratin patenkančiojo ašarotojo pasiteisinimai bei pažadai labiau panašūs į komediją scenoje. Antra vertus, nesistengiu slėpti džiaugsmo, jeigu yra dėl ko - jeigu pasitvirtino anonimų skambutis apie pilstukininkų "tašką", jeigu pavaldinio šeimą aplankė koks nors džiaugsmas, galų gale - jeigu pavyko taupiai išsiversti su mėnesiui skirtu kuru policijos transportui. Apskritai mūsų darbas pareikalauja labai daug nervų. Susikaupusią vidinę įtampą stengiuosi "numesti" žvejodama - šį pomėgį turbūt paveldėjau iš tėčio. Taip pat raminančiai veikia mano kabinete prie darbo stalo stovintis akvariumas su žuvytėmis - ankstesniojo nuovados vadovo palikimas.
- Ar darbe visuomet dėvite tarnybinę uniformą? Gal tai didelis privalumas prieš moteris, kasdien sukančias galvą, kuo pasipuošti?
- Anaiptol. Jeigu ši uniforma, siūta pagal vyriškus standartus, būtų patogi, gal ir jausčiau tą privalumą. Tačiau dabar būna atvirkščiai - džiaugiuosi galinti darbe būti savais, daug patogesniais drabužiais. Tik tai būna labai retai - kai uniformą atiduodu į valyklą. Suprantama, uniformos problema nėra tokia didelė, kad keisčiau darbą. Sakote, gal dėl siūlomų kyšių ar dėl kokių nors privilegijų tebesu lėšų stokojančioje policijoje? Neslėpsiu, kyšių man tikrai pasiūlo. Nuleidžiu negirdomis. Bet kai vis tiek paklausia, kiek duoti, visuomet atsakau, kad tiek, kiek man reikėtų, tas žmogus neturi. Ir savo pavaldiniams nuolat kartoju, kad bet koks kyšis jų turto nepadidins. O privilegijų tai tikrai turiu! (Juokiasi - I. Z.) Neretai mane sustabdo vairuojančią ir jau viršijusią greitį. Tai sau leidžiu tik kraštutiniais atvejais ir tik savo mieste. Perspėta buvau ne kartą, o baudų dar neteko mokėti. Apskritai tai stengiuosi "nenukrypti", nes mane nuolat stebi šešiametė dukra Gintarė, svajojanti "greičiau užaugti ir būti komisare".
- Ačiū už pokalbį.
Kornelijos EŽERSKYTĖS nuotr.: Daiva Macijauskaitė
2001 12 05
