Tautos kelmai dalijasi prisiminimais, kaip jie pagimdė Sąjūdį. Protingi, šviesūs, dvasingi žmonės. Ir man norisi ką nors papasakoti, prisiminti, bet nieko dvasingo neateina į galvą.

Ta proga žengsiu žingsnį į šalį: sąvoką „dvasingumas“ Lietuvoje reikia uždrausti – tai tokia tuščia, tokia parazitinė sąvoka, kad kiekvieną sykį, kai ją žmonės girdi, kas nors būtinai suserga šienlige.

„Dvasingumo trūksta!“ mauroja tautos moralė, protas ir sąžinė. Pasidaryk pats, jeigu trūksta! Dabar jau akivaizdžiai matyti, kad vyresnioji kultūrininkų karta žiauriai sukompromitavo kultūros sąvoką – žmonės nori normalios, pozityvios, teikiančios gerų, šviesių emocijų kultūros, o senoliai vis bruka visuomenei savo modelį, jiems kultūra tai, kas nuobodu, senoviška, kas garbina beprasmę kančią, kančią dėl kančios, sąvokas be turinio, kitaip tariant – pelėsiai ir kerpės. O jau Maironis sakė – pelėsiais ir kerpėm apaugus pilis – negerai, negražu, žmones gąsdina.

Grįžtu į pagrindinio pasakojimo srautą: 1988 metų birželis, mes, grupė filologų lituanistų, atliekame pedagoginę praktiką kažkur Ignalinos pušynuose – vietos puikios, ežeras, miškai, šilai ir kloniai, vienintelė bėda – labai daug vaikų. Vaikai visuomet kelia pavojų sau ir kitiems – jie taikosi susižeisti, nuskęsti, padegti, ką nors sužaloti ar bent jau sugadinti nervus. Dar blogiau – stovykloje Lietuvos geležinkeliečių vaikai, tačiau jie visi – rusai. Ir aptarnaujantis personalas – rusai. Geriau įsižiūrėjus – net ir pušys rusiškos, taip bjauriai kvepia. Konflikto apmatai akivaizdūs.

REKLAMA

Tiesą sakant, tuometinės V. Kapsuko vardo universiteto, filologijos fakulteto vadovybės elgesys iki šiol mums, lituanistams, atrodo smerktinas – atiduoti savo auklėtinius, lietuvių kalbos ir literatūros puoselėtojus, į rusų irštvą! Lietuviai anais laikais buvo labai bailūs. Sąjūdį sukūrė ateiviai iš kosmoso arba patys saugumiečiai - įsteigė, o paskui prarado kontrolę. Rusams taip būna – jie pradeda kokį nors didelį darbą, vėliau juos ištinka depresija, fatalizmas ir alkoholizmas ir viskas nueina šuniu ant uodegos.

Taigi stovykla. Nieko, mes kenčiame, pedagoguojame kiek išgalime, kalbame su vaikais ir aptarnaujančiu personalu rusiškai. Tais laikais rusai nesimokė lietuvių kalbos, gyveno Lietuvoje ir nesimokė, o lietuviai rusų – mokėsi. Po velnių, tuo metu Lietuvoje buvo kur kas daugiau rusų, nei dabar. Kita vertus, lifte nuolat sutinku žmones, kurie kalbasi rusiškai, pro langus sklinda „Ruskoje radio“ stoties transliuojama muzika, lietuviai „Eurovizijoje“ balsuoja už kažkokį rusą Debilaną – niekur rusai nedingo, jie tik pasitraukė gilyn, į sužalotą, vergišką kolektyvinę lietuvio pasąmonę.

Taigi stovyklaujame mes, lituanistai, patyliukais kenčiame, nes lituanistams rusų kalba visuomet buvo nemalonus tautos pavergimo simbolis ir panašiai. Vieną dieną iš Vilniaus atvažiuoja pažįstama studentė žurnalistė Rūta (jėzau, kokios jos krūtys buvo anais laikais!) ir pasakoja neįtikėtinus dalykus – Vilniuje sąjūdis, lietuviai pradeda dainuojančią revoliuciją, rusas jau nebeilgai mums bus ant sprando ir visa kita.

Pasijutome baisiai nejaukiai. Ką gi mes čia, po velnių, veikiame – stumdomės su vaikais, vakarais geriame vodką, kalbamės apie seksą, poeziją, Fichtę. Jokio nacionalinio išdidumo, jokios rezistencijos. Koks skurdas!

Suaugusieji rusai, pajutę, kad lietuviai nacionalistai kelia galvas, iš karto ima elgtis įžūliai. Kažkaip staiga jie pasidaro daug labiau rusai, negu anksčiau. Ima dvokti svogūnais, garsiai leidžia savo šlykščias rusiškas dainas, ima kabinėtis kaip saldofonai prie kiekvienos smulkmenos. O mums, lituanistams, rusiški žodžiai staiga ima strigti gerklėse – mums dainuoti norisi, kovoti su okupantais, o čia – izvinitie, pažaluista. Ir mes imame nekęsti rusų. Žiūrime į juos su panieka, daug ir be reikalo kalbamės lietuviškai, garsiai juokiamės, per Jonines kūrename lietuvišką ugnį ir leidžiame nekaltybės vainikėlius į ežerą, kitaip sakant, tradicine kultūra mėginame prislėgti slaviškuosius nomadus.

REKLAMA

Šis užslėptas, pasyvus konfliktas taip ir nevirto atviru susirėmimu, nors rusai sugebėjo pakišti kiaulę. Mes nesudeginom stovyklos, nepakabinom jos viršininko, šlykštaus ruso ilgom rankom, maža galva ir visai be liemens (akivaizdūs saugumiečio požymiai) ant krepšinio stovo žemyn galva su užrašu „red army go home“. O jis, galvijas, vienam iš mūsiškių už pedagoginę praktiką parašė dvejetą, štai kuo viskas baigėsi.


Rašyti komentarą...
u
urvinis
2008-06-05 13:11:50
Pranešti apie netinkamą komentarą
Nėra komentarų?? Toks tekstas, o pepsi karta kažkur pradingo, nereaguoja, nekviečia mušti nei rusų, nei Parulskio. Gal pavargo vakar nuo futbolo...
Bet nors vienas džiaugsmas matosi dešinėj, žiniose: "EURO-2008 organizatoriai sumaišė Rusijos ir Lenkijos vėliavas". Va taip jiems, nors tiek! :)
Atsakyti
0

L
Lile
2008-06-05 13:56:20
Pranešti apie netinkamą komentarą
na, gal kiek per stipriai apie rusus. Na bet kaip visada stilingai parulskiskai :)
Atsakyti
0

u
urvinis- Lilei
2008-06-05 14:10:32
Pranešti apie netinkamą komentarą
Prajuokinote.
"per stipriai"... :) Chi. Drovus nykus valdiškas mergaitiškas politkorektiškumas ir apsimetinėjimas. Atseit, mes, mergaitės, šnapso negeriame, ir įpylėte per daug, ir per stipriai, nors... dėl kompanijos...
Iš tikrųjų nėra nei per stipriai, nei per silpnai- lygiai taip, kaip turi būti. (Ir juk suprantam, kad čia ne apie rusus, o apie mus :) )
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (37)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų