Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Pravieniškių pirmojoje sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje jau tradicija tampa vadinamosios atvirų durų dienos, kuomet nuteistųjų artimieji įleidžiami į "zoną" ir savo akimis pamato, kur miega, kaip gyvena jų sūnūs, vyrai, broliai, kokios nuotraukos ar paveikslai puošia jų gyvenamųjų kambarių sienas. Tiesa, kol kas tokia galimybė suteikiama tiktai dirbančių ir nepriekaištingu elgesiu pasižyminčių kalinių giminaičiams.
Vadinamojoje darbo zonoje šiuo metu kali 211 nuteistųjų. Jie visi turi teisę pasimatyti su artimaisiais per atvirų durų dienas. Tokį administracijos sprendimą kolonijos direktorius Petras Kiušas vertina ir kaip paskatinimą ir kaip padėką už tai, kad šie bausmę atliekantys žmonės nekelia papildomų rūpesčių. Jis įsitikinęs, jog dažnesni pasimatymai su artimaisiais mažina įtampą tarp nuteistųjų, švelnina tarpusavio santykius, drauge - mažėja problemų, gerėja bendras įkalinimo įstaigos mikroklimatas. Iki šiol neįvyko jokių nesklandumų, nes antraip tokių atvirų durų dienų tektų atsisakyti.
Praėjusį trečiadienį kaliniai pavadino švente, laukiama labiau nei pačių Kalėdų. Tądien jie visi buvo atleisti nuo darbo ir nuo pat ryto būriavosi kolonijos kiemo teritorijoje apsirengę pačiais geriausiai drabužiais. Gal todėl jie beveik visiškai nesiskyrė nuo kasdien gatvėse sutinkamų žmonių, švytinčiuose veiduose neatsispindėjo niūri nelaisvės nuotaika. Tiesa, ne visiems teko išgyventi tokias akimirkas. Nesulaukusiesiems svečių beliko pavydžiu žvilgsniu nulydėti draugus, kuriems į glėbį puolė jaunos žmonos, kuriuos sveikino tėvai, glostė motinos ar į parankes kibo mažyliai.
Kokie gi susitikimai be vaišių... Lauktuvėmis iš namų tuoj pat pakvipo nuteistųjų gyvenamosios patalpos. Picos, keptos vištos, bananai, pyragai, saldainiai, kava - tai dar ne visi skanėstai, kuriais tądien vaišinosi nuteistieji. Dauguma mamų ar žmonų gamintų gardžių valgių skonį jau buvo primiršę.
Už poros mėnesių į laisvę išeisiantis Linas buvo itin laimingas - iš Vilniaus pas jį atvažiavo mama, brolis Artūras ir sesuo Rasa. Pirmą kartą tokioje aplinkoje atsidūrusi Rasa sakė bijojusi kalėjimo, nes maniusi, jog čia nepaprastai niūru, tačiau dabar pamatė, jog gyvenimo sąlygos visai neblogos, o brolį supantys jo likimo žmonės - "visai paprasti berneliai". Beje, merginą nustebino jauni kalinių veidai. Motina taip pat tikino ramesne širdimi išvažiuosianti namo - savo akimis pamatė, jog vaikui čia nėra taip blogai, kaip visąlaik atrodė. Vis dėlto Linas tvirtino, jog kad ir kaip klostytųsi gyvenimas laisvėje, čia niekada nebus geriau, o tai reiškia, kad šios įstaigos reikia vengti.
Nuteistojo Andrejaus tėvui Ivanui kalėjimas asocijavosi su "sovietiniais kazarmais". Esą ir dviejų aukštų lovos panašios, ir apribojimų daug, tačiau skirtumas vis dėlto didžiulis, nes čia atimta laisvė.
Iš Klaipėdos pas sūnų Audrių atvykusi mama bei močiutė džiaugėsi nepaprastai gražiai sutvarkytu sūnaus kambariu. Sienos išklijuotos gerais tapetais, iškaltos mediena, išpuoštos medžio raižiniais, grindys išklotos kilimine danga - sėdėdamos tokiame kambaryje (į kurį, beje, įėjo nusiavusios batelius) jos jautėsi kaip namuose. Tačiau širdgėla nedavė ramybės - jos, kaip ir pusketvirtų metų kalintis Andrius, negali susitaikyti su teismo nuosprendžiu ir iki šiol "ieško teisybės". Mat Audrius tikina, jog yra apkaltintas be kaltės.
Pensininkai Rita ir Vytautas į Pravieniškes atvyko iš Jurbarko. Pasidžiaugę galimybe pasimatyti su sūnumi, jie vis dėlto pripažino, jog šis apsilankymas ne tik "kainavo" abiejų pensijas (dėl sūnaus nieko negaila), bet ir atėmė nemažai sveikatos, nes kol buvo įleisti į "zoną", teko ilgokai pasistumdyti atvykusiųjų minioje.
Iš tiesų, grūstis prie kolonijos vartų tą dieną ne vienam sugadino nuotaiką. Deja, pareigūnai laikėsi nustatytos tvarkos - kruopščiai tikrino įnešamas lauktuves, o tai užėmė nemažai laiko. Dėl to ir eilė tirpo ne taip greit, kaip norėjosi. Matyt, ateityje nuteistųjų artimiesiems atveriant vartus į koloniją, administracijai teks pagalvoti, kaip operatyviau organizuoti apsilankymą "zonoje", juk tarp atvykstančiųjų būna nemažai senyvo amžiaus žmonių bei ligonių. Tačiau nepaisant patirtų nepatogumų, už galimybę susitikti su bausmę atliekančiais artimaisiais kolonijos vadovams žmonės reiškė didžiulį dėkingumą.
