- Užsakykite man vakarienei virtą kiaušinį, o skystį, kuriame jis virė, atiduokite mano vairuotojui, - sako jis budėtojai.
- Vargšas vairuotojas, jo laukia ne per daug soti vakarienė, - atsidūsta budėtojas.
- Na gerai, tegul tada man išverda du kiaušinius.
***
- Kas per oras! Lyja lyg iš kibiro, o mano žmona nepasiėmė lietsargio.
- Ne bėda, užbėgs į kokią parduotuvę ir nusipirks kitą, - pasakė kaimynas.
- Taip tai taip, - atsiduso vyras. - Bet kad jie jau spintose nebetelpa.
Išsigando...
Tai buvo seniai. Per mišką keliu pėdino pavargęs elgeta. Žvilgt į vieną kelio pusę, žvilgt į kitą - ir išsigando: po lazdyno krūmu karo pakaruoklis. Aplink - nė gyvos dvasios. Priėjo arčiau ir nustebo - tasai žmogus, matyt, buvo ponas, nes avėjo gražiais blizgančiais auliniais batais. Elgetai net seilė ištįso. Apsižvalgęs pabandė numauti. Nepavyko. Tada išsitraukęs kirvį nukirto kojas sulig aulų viršum, įsikišo į milo krepšį ir skubiai leidosi kuo toliau nuo tos vietos.
Beeinant sutemo. Elgeta sumanė pasiprašyti nakvynės pačioje pirmoje sodyboje. O joje gyveno žydas. Šeimininkas, žinoma, į kambarius neleido, tik paklojo migį tvarte, ant šviežių šiaudų. Atėjo pusiaunaktis. Ir atsitiko taip, jog tą pačią naktį laimingai viena pati apsiveršiavo žydo karvė. Po kiek laiko teliukas, tamsoje ieškodamas pieno, netikėtai kampe užtiko elgetą ir pradėjo žįsti jo nosį. O tasai, matyt, iš baimės, šoko ir strimagalviais leidosi pro duris. Spėjo tik pagriebti maišą, o batus pametė.
Rytą žydas užeina į tvartą, pamato teliuką, tuščią pakeleivio guolį, o jame - kruvinus batus ir vos ne su tvarto durim įvirsta į gryčią pas žmoną.
- Ui, Zope, Zope! Kokį velnią ta Žali išperėjo, kad vakarykštį elgetą surijo? Tik bati kruvini, tik bati...
K. Ereminas, Mažeikiai
