Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Pernai, likus nepilnom dviem savaitėm iki Kalėdų, Žindaičių kaimo (Jurbarko raj.) gyventojas Antanas Bakutis (43 m.) iškeliavo į rajono centrą apsipirkti. Mat pas ūkininkus dirbęs vyriškis turėjo susitaupęs apie 300 litų, todėl buvo nusprendęs įsigyti elektrinį grąžtą, magnetofoną, dar ką nors vertingo... Deja, ši kelionė iš motinos namų jam buvo paskutinė...
Maratonas baigėsi Dainų slėnyje
Buvo dar tik kelios valandos po vidurdienio, kai nusipirkęs magnetofoną Antanas nusprendė numalšinti troškulį. Netrukus jis jau sėdėjo prie autobusų stoties įsikūrusiame alaus bare. Čia susipažino su jurbarkiškiais Rimvydu Vazniu (24 m.) bei metais vyresniu Raimondu Galbuogiu, kuris naują pažįstamą netrukus pakvietė į savo butą pratęsti išgertuvių. Prie jau minėtos kompanijos prisidėjo ir Raimondo sugyventinė Vaida Vogelytė. Svečias buvo dosnus - R. Galbuogiui nepagailėjo dvidešimties litų ir paprašė degtinės. Tačiau buto šeimininko nuotaikos greitai keitėsi - be jokios priežasties supykęs Raimondas paliko kompaniją ir nuėjo pamiegoti. "Kritus" vienam dalyviui, išgertuvės nesužlugo, tęsėsi toliau. Po kiek laiko praplėšęs akis, pirmiausia R. Galbuogis pasigedo neseniai gautos dvidešimtinės ir kažkodėl nusprendė, jog pinigus bus pavogusi V. Vogelytė. Tarp sugyventinių užvirė tikras žodžių mūšis, tačiau į rimtas muštynes, o juo labiau į kraujo praliejimą neišaugo. Vaida per daug nesibaimino, nes Raimondas jos niekad nemušdavo. Deja, taip ir nedrįsdamas laužyti savos taisyklės, Raimondas nusižiūrėjo kitą auką ir staiga visą pyktį nukreipė į ramiai fotelyje sėdėjusį A. Bakutį. Pribėgęs kumščiais ir spyriais suduoda svečiui į galvą, krūtinę, šonus, paskui pasitraukia, įsibėgėjęs stipriai paspardo duris, o po kelių akimirkų lyg kokį ritualą visa tai kartoja iš naujo. Tokių pribėgimų buvo bent keturi ar penki. Po to vėl tęsėsi gėrynės. Buteliai buvo sėkmingai tuštinami toliau. Vis dėlto R. Vaznį jaudino mintis, jog draugas bet kuriuo momentu gali "pratrūkti" ir vėl mušti atėjusįjį, todėl niekam nieko per daug neaiškindamas išvedė A. Bakutį į lauką, kuo toliau nuo nenuspėjamojo Raimondo. Čia buvo tamsu, todėl R. Vaznys nusprendė žmogelį šiek tiek palydėti. Atsidūrę miesto Dainų slėnyje, sugėrovai ėmė bartis ir jau R. Vaznys, tarsi perėmęs ankstesniojo budelio vaidmenį, puolė spardyti gulintį nelaimėlį kur papuolė - į galvą, pečius, pilvą, krūtinę. Galiausiai, baigęs mosuoti kojomis, nutraukė nuo aukos odinę striukę ir palikęs vaduotis mirtimi grįžo atgal. Kitą rytą Jurbarko Dainų slėnyje buvo rastas stipriai sumušto pusiau išrengto žmogaus lavonas. Netrukus O. Bakutienė atpažino savo sūnų Antaną. Už kelių dienų niekuo nekaltą žindaitiškį Anapilin pasiuntę vyrukai kartu su V. Vogelyte pardavinėjo nužudytojo daiktus. Odinę striukę bei magnetofoną iš savo sūnaus Rimvydo nusipirko R. Vaznio tėvai (tiesiog daiktus iškeitė į degtinę)...
Pavėluotos atgailos
Pirmas šios bylos nagrinėjimo posėdis Kauno apygardos teisme neįvyko, nes neatvyko liudytojai - nurodė, jog kelionei neturi pinigų. Teisėjas bei kiti proceso dalyviai buvo priversti važiuoti į Jurbarką. Čia liudininkų ir stebėtojų prisirinko pilna miesto apylinkės teismo salė. R. Vaznys bei R. Galbuogis savo kaltės neneigė, nors ją pripažino iš dalies. Tardami paskutinįjį žodį būsimieji kaliniai atsiprašė teismą už sugaištą laiką, nukentėjusiąją O. Bakutienę - už sūnaus netektį ir, žinoma, prašė skirti kaip galima švelnesnes bausmes. Kauno apygardos teismo sprendimu už tyčinį A. Bakučio nužudymą R. Vaznys griežtojo režimo PDK turės praleisti dešimt metų, o R. Galbuogis - dvejais metais trumpesnį laiko tarpą. Jie abu privalės solidariai atlyginti O. Bakutienei nužudytojo sūnaus laidotuvių išlaidas. Beje, kalėjimo duonos skonis šiems jauniems vyrukas jau pažįstamas - jie abu praeityje buvo teisti.
Didžiausia kaltininkė - motina
Jurbarke gyvenanti Raimondo Galbuogio motina Dalė Galbuogienė dėl taip nesėkmingai susiklosčiusio sūnaus likimo kaltino tiktai save. Net nebandydama slėpti tamsiųjų savo gyvenimo dėmių, moteris atvirai prisipažino, jog nemažą savo gyvenimo dalį ji pati praleido kalėjime. Raimondą augino tiktai tol, kol šiam sukako puspenktų metų. Paskui motinos ir sūnaus keliai išsiskyrė ilgam - ji klajojo po kalėjimus, sūnus augo vaikų namuose, internatuose. Pas motiną Raimondas sugrįžo būdamas 17 metų. Deja, ši nevengė stikliuko, tad nenuostabu, jog į alkoholį įjunko ir sūnus. Štai dabar D. Galbuogienė bandė auklėti sūnų, prašė negirtauti, susirasti moterį, kurti šeimą, tačiau atžagarus sūnaus elgesys privertė suvokti, jog jau ne laikas auklėti. Raimondas priekaištaudavo motinai, kodėl ši jo visiškai nemylėjo vaikystėje, nesirūpino. 57 metus einanti moteris pripažino, jog iš tiesų Raimondui labai trūko motiniško švelnumo ir meilės.
- Jei būčiau savo vaiką pati auginusi, šiandien jis į kalėjimą nekeliautų, - pačiai sau nemalonią išvadą pateikė D. Galbuogienė.
