Lietuvos kino teatrai tikina, kad kinas gimsta vien Holivude. Liūdna, kai prisideda televizijos, kai iš viso turtingo kino pasaulio užklysta tik reti nestandartiniai kitų šalių filmai.
Šeštadienis
Amerikietiškai lietuviško repertuaro diena. Kodėl lietuviško – aišku, juk vis dėlto Kovo 11-oji, antroji iš eilės Nepriklausomybės diena! Skamba gana absurdiškai, kaip ir reikia nereikia vis iškabinėjamos ir tuo nuvertinamos nacionalinės trispalvės. Dar kas ne patriotu apšauks. Bet ką aš kaltas, kad Vasario 16-oji įaugo sąmonėn tuomet, kai apie ją nė prabilti nebuvo galima, ir man jos visai pakanka, tada jaučiu tęstinumą, o kai analogiškos šventės dvi, atrodo, susikūrė kažkokia Lietuva-2.
Na, baigsiu postringauti ne į temą, tik pasidžiaugsiu, kad ta proga vėl galima pakvailioti su Tadu Blinda (LTV, 17.55 val., bet tik I serija), o labai surimtėjęs BTV kanalas ta proga parodys visą dokumentinių filmų programą: ir „Baladę apie Daumantą“ (14.15 val.), ir juostą apie Stasį Lozoraitį („Vilties prezidentas“, 17.15 val.), ir leis vėl praskristi virš gimtinės žaviuose už šalies ribų pagarsėjusio filmo „Skrydis per Lietuvą, arba 510 sekundžių tylos“ (18.45 val.) kadruose.
Vis dėlto mūsų brolių amerikiečių ekranuose kur kas daugiau. Kovo 24-ąją kino teatrų ekranuose pasirodo naujas komiškas detektyvas „Rožinė pantera“, tai LNK sąmojingai sumanė pademonstruoti senojo ciklo juostas. 1963 metų „Rožinė pantera“ (taip vadinasi gigantiškas briliantas, į kurį, natūralu, gviešiasi visokie miklūs perėjūnai) rodoma jau šiandien (LNK, 10.00 val.; kita senojo ciklo dalis „Rožinė pantera puola“ – per tą patį kanalą pirmadienį, kovo 13 d., 10.00 val., kartojama penktadienį, kovo 17 d., 11.20 val.). Jei kas nepatingės ir turės tam laiko, galės įsitikinti, deja, gražių idėjų degradacija: juk klouniškas Steve’as Martinas į puspadžius netinka senajam universaliam britų komikui Peteriui Sellersui, kuris, kad ir keiksnojo dėl jį persekiojusio vaidmens, bet vis dėlto pakėlė savo mulkį seklį Kluzo ir visą senąjį ciklą iki klasikos. O perdirbinys – jis praeis ir tuojau pasimirš.
LNK šiandien lepina nuotykiais. Geena Davis temperamentingai kuria galvažudžių karalienę „Piratų saloje“ (LNK, 19.05 val.), siaučiančią XVII amžiuje kažkur Jamaikos apylinkėse. Intelektualusis P. Sellerso humoras, paliktas vaikučių laikui, man tiktų kaip tik vakare, o iš esmės vaikišką „Piratų salą“ su juo sukeisčiau. Bet visai suįžūlėjau, atleiskite, ponai televizininkai. Kovo 11-ajai susikūrę tvirtą nuotykio koncepciją, jūs nuoseklūs ir toliau, vėl džiugindami Leonardo DiCaprio ir kitų žymių aktorių (Malkovichius, Depardieu, Ironsas) gerbėjus eiline kostiuminės avantiūros „Žmogus su geležine kauke“ ekranizacija (LNK, 21.05 val.).
Fantastinį šlagerį „Žmogus be šešėlio“ (TV3, 20.30 val.) įmanoma pasižiūrėti, nes Amerikoje visai nepradingo gero olandų režisieriaus Paulo Verhoeveno meistrystė. Svajonė tapti nematomam, kad galėtum prikrėsti visokiausių eibių, už kurias tau niekas negresia, turbūt ne vieną persekiojo vaikystėje. Šįkart ta vaikiška liga serga rimtas mokslininkas, su savimi ir išbandantis naują atradimą.
Nors šio iš esmės kine nuvalkioto siužeto 2000 metų filmas ir nepribaigia, vis dėlto man kažkaip įdomiau ir maloniai matyti tikrą gerą aktorių Keviną Baconą, ir kuriantį tą beprotį mokslininką, negu tai, ką jūs regite fotokadre, ar... visišką tuštumą, už kurios kažkas krenkščia.
Iš visų JAV šiandienos filmų gal tik vienas – rimtas ir skausmingas. Tai Oliverio Stone’o „JFK“ (BTV, 22.05 val.), atkuriantis prezidento Johno F. Kennedy painias nužudymo aplinkybes ir dar labiau susipainiojusį tolesnį tyrimo procesą. Į siektą veiksmo tikroviškumą nekliudo įsijausti nei Tommy Lee Joneso piešiamas pagrindinis tyrėjas Harisonas, nei tas pats Kevinas Baconas, šįkart jau nebepramogaująs kaip „Žmoguje be šešėlio“, o piešiąs realų žmogų, net ir piktadarių etatinis atlikėjas Gary Oldmanas (Harvis Osvaldas) šįsyk atrodo savo vietoje. Ir dar gerai, kad Stone’o filmas taip ir neduoda galutinių atsakymų, versdamas kiekvieną pasukti individualią makaulę.
Negaliu nepaminėti skyrium stovinčio, nes europinio, kurto italų, anglų ir ispanų dramatiško filmo „Neik“ (ukrainiečių STB, 22.00 val.). Ne vien todėl, kad pernai juosta gavo šešis pagrindinius italų nacionalinius „Donatello Dovydo“ apdovanojimus, o kad nelauktas konfliktas ir charakteriai. Režisierius Sergio Castellito pats ir vaidina svarbiausią personažą, klestintį gydytoją, kurio, atrodytų, niekas negali susieti su skurdžių didmiesčio pakraščių gyventoja simbolišku Italijos vardu (ją nelauktai vaidina ispanų dabarties kino simbolis Penelope Cruz, taigi, kine niekada neapsieinama be painiavos). O vis dėlto susieja.
Sekmadienis
Ar kada esate girdėję režisieriaus Prestono Sturgeso pavardę? Abejoju. Gal kiek jaunesnį amerikietį bendrapavardį Johną Sturgesą ir įsidėmėjote, žiūrėdami „Šauniąją septyniukę“, bet Prestono (1898-1959) nė vieno filmo Lietuvoje niekad nebuvo. Tai ir natūralu: jis aštrus satyrikas, jo pašaipa iš amerikietiškų vertybių, iš šeimos institucijos, iš paties Holivudo anuomet nebuvo toleruojama, bet šiandien jis visai pelnytai vadinamas klasiku. LTV2 savo nematomoje rubrikoje „Senas geras kinas“ supažindina su meistro satyra „Haroldo Didlboko nuodėmės“ (18.00 val.), kuri, kad ir nebuvo labai aštri, tiesiog Chaplino pėdomis rodė „mažojo žmogaus“ paniekinimą, Amerikoje sukurta 1947 metais, bet į ekranus ją išleido tik 1950-aisiais.
Pagrindinį Haroldo Didlboko vaidmenį juostoje atlieka vienas pasaulyje garsiausių negarsinio kino komikų Haroldas Lloydas. Taigi tai pažintys su dviem kino klasikais iš karto ir vien dėl to verta puoselėti gražias viltis ir prisiekinėti ištikimybę Antrajam kanalui (jau prisiekiau).
Dar truputis klasikos. STB demonstruoja linksmą 1953 metų juostą „Kaip ištekėti už milijonieriaus“ (22.00 val.), kur visu savo žavesiu švyti Marilyn Monroe. Rusų klasiko Josifo Cheifico čechoviška „Dama su šuniuku“ kadaise užbūrė net Kanus, o štai paskutinis prieš mirtį jo filmas „Klajojantis autobusas“ (1989), matyt, dėl visiško savo intonacijos beviltiškumo, dėl netikėjimo pertvarkos blizgučiais taip niekur ir nebuvo rodomas. Šiandien tą skaudžią parabolę apie kilnojamo teatro aktorius kažkur atkapstė „RTV International“ kanalas (0.05 val.).
Ar vadinti mūsų televizijos klasika biografinę 1986 metų juostą apie M. K .Čiurlionį – „Žalčio karūna“ (I serija – LTV2, 20.15 val., kartojama penktadienį, kovo 17 d., 22.10 val.)? Turbūt taip – vien todėl, kad režisierius Bronius Talačka nepabūgo konkurencijos su tos pačios temos Lietuvos kino studijoje statomu Jono Vaitkaus eksperimentiniu „Zodiaku“, o dar kad pagrindiniam vaidmeniui neieškojo „variagų“, leido pasireikšti savam Valentinui Masalskiui. Nesinorėtų užgaulioti „gyvo klasiko“, bet pamąstykim, ar jo Čiurlionis ne raiškesnis už ką tik „Dievų miške“ suvaidintą Profesorių (Balį Sruogą)?
Vienas iš klasikinių „siaubiakų“ – šiandien demonstruojama „Ranka, supanti lopšį“ (LTV, 21.00 val.). Rebecca De Mornay kuria dviveidę būtybę, doros šeimos vaiko auklę, visada paslaugiai besišypsančią, tačiau įsibrovusią į namus su tokiais rafinuotais keršto planais, kad tikrai baisu darosi, o po filmo stengiesi ilgiau įsižiūrėti į kiekvieną tau skirtą šypseną – ar tikrai palankumas, ar tik kaukė?
Iš naujesniųjų filmų išsiskiria amerikiečių, bet Prancūzijoje stūksanti „Pilis“ (BTV, 22.00 val.), į kurią pretenduoja du jauni iš už Atlanto atvykę broliukai – kažkodėl vienas baltasis, o kitas juodaodis. Juosta ir dramatiška, gražiai sudurianti skirtingų žemynų atstovų mąstyseną, bet ir pašaipi, o svarbiausia – labai intriguojanti ir įdomi. Na, o visai naujas amerikiečių filmas „Būti Stenliu Kubriku“ (tikrasis „RenTV“ kanalas, 22.50 val.), kaip matome, net pavadinimu tęsiantis juostos „Būti Džonu Malkovičium“ tradiciją, įdomus tuo, kad pagrindinį avantiūristą, visuomenėje imituojantį realų – bet tuo metu niekur nebesirodydavusį – kino režisierių, garsųjį Stanley Kubricką, piešia... Johnas Malkovichius, tuo tarsi įvesdamas mus į nesibaigiančių, dar būsimų kino dėlionių labirintus.
Pirmadienis
Tokia daili ta vakar matyta Rebecca De Mornay, o vaidmenys – tikrų raganų. „Rankoje, supančioje lopšį“ ji pavojinga net bejėgiam vaikui, na, o kas tokia buvo miledi de Vinter, kurios žiauriems planams sutramdyti prireikė visos muškietininkų govėdos, žinome iš Dumas romano. Šiandienos „Trys muškietininkai“ (TV3, 16.40 val.) – ta 1993-ųjų ekranizacija (nes šiaip jau jų buvo šimtai), kur dar pasirodo Charley Sheenas, Kieferis Sutherlandas, Chrisas O’Donnellas. Gal išaugo karta, dar nemačiusi ir Šiaurės Afrikos egzotikos nuotykiniame „Nilo perle“ (TV3, 14.40 val.). O ir Michaelas Douglas tada, 1985-aisiais, dar nepriminė nusenusio dėdės.
Užsidegęs repertuaro pertvarkymo idėjomis – kiekvienam užeina, jau nesipiktinkit – sakyčiau, kad pompastišką griovimo fantaziją „Nepriklausomybės diena“ (TV3, 21.40 val.) reikėjo ir pasaugoti liepos ketvirtajai. O komiškas „Pirmųjų žmonų klubas“ (LNK, 16.50 val.), su Bette Midler, Goldie Hawn, Diane’os Keaton pagalba realizuojantis moterų amžino keršto vyrams planus, būtų tikrai geriau suskambėjęs per kairuolišką, revoliucionierę Klarą Cetkin ir sovietų laikus primenančią Moters dieną, kuri, žiūriu, pamažėle, bet ima atgimti ir įtakoms pasiduodančiame mūsų krašte. Na, kai lietuviai ims vėl oficialiai švęsti militaristinę Vasario 23-ąją, turbūt protestuodamas atsisveikinsiu su jumis ir emigruosiu į kokį Madagaskarą.
„Purvinasis Haris“ (TV1, 21.00 val.), kad ir ne taip seniai lietuvių rodytas, išlieka klasika. Nors Clintas Eastwoodas tuomet (1971 m.) dar nerežisavo, o tik vaidino, juosta apie teisybės gynėją, perėmusį nusikaltėlių metodiką, buvo tam tikras lūžis ir „policiniame“ kino žanre, o gal paveikė ir realių pasaulio policininkų psichologiją.
Sukūręs mirties šešėlio paliestą juostą „Motina ir sūnus“, rusų maestro Aleksandras Sokurovas nesustojo, bet pratęsė artimiausių žmonių temą „Tėvu ir sūnumi“ (LTV2, 21.50 val.). Pirmajame kūrinyje diskusinė buvo tik specifinė stilistika ir vokietė aktorė, niekaip išoriškai nepritampanti prie charakteringo rusiško „sūnaus“, o šį kartą labai polemiškas yra jau pats filmas.
Per Kanų 2003 metų festivalio spaudos konferenciją „Tėvui ir sūnui“ buvo pateikti homoseksualumo bei incesto poetizavimo priekaištai. Sokurovas, kaip visada su nuovargiu šypsodamasis, neigė, stebėjosi, kodėl žurnalistai visur iešką tik purvo. Kodėl, girdi, negali būti tokia dangiška sūnaus ir tėvo meilė, juolab kad sūnus – ne visai sveikas, jį kankina košmarai, jam reikia priežiūros – dieną ir naktį. Keista, bet prislopinto apšvietimo naktinėse scenose ta priežiūra labai jau primena aistringas glamones. Ar tikrai taip iškrypo žurnalistų, visur ieškančių sensacijos, vaizduotė, ar vis dėlto jie teisūs, ir tuomet pagrindinis dabar kinuose rodomo „Kuproto kalno“ konfliktas gali pasirodyti tik vaikiškas?
Kaip gerai, kad Antrasis nacionalinis kanalas, išplaukęs į kino vandenis, ne tik supažindina su klasika, bet ir nesibijo dabarties polemiškumo.
Antradienis
Gana padrika diena, jokių – net formalių saitų tarp pavienių filmų.
Pirmauja, žinoma, amerikiečiai. Romantinė komedija „Jums žinutė“ (TV1, 21.00 val.) rodo, kaip Holivude „nusunkiama“ net, atrodytų, pati paprasčiausia idėja. Pirmiausia buvo vokiečių emigranto Ernsto Lubitschiaus nepaprastai šilta dviejų žmonių suartėjimo istorija „Parduotuvė už kampo“ (1939). Lygiai po dešimtmečio Holivudas pridėjo daugiau muzikos, pakvietė dainuojančią aktorę Judy Garland ir išleido nepalyginamai silpnesnę juostą „Gerą seną vasarą“. Nepaisant santykinės sėkmės, susidomėjo Brodvėjus ir jo scenas išvydo miuziklas, pavadintas „Ji mane myli“. Metai bėga, bet turtingo knygų prekeivio ir menko knygynėlio savininkės santykiai vis dar tebėra aktualūs. Dabar Tomo Hankso herojaus verslas gresia Meg Ryan vaikų knygynėliui, atitekusiu jai iš mamos, bet, susirašinėdami internetu (vienintelis sumoderninimas!), personažai vis dar tebėra viens kitam palankūs. Gaila, iki autentiško paprastų žmonių solidarumo, tokio patrauklaus originale, „Jums žinutė“ irgi nepakyla.
Mistika atmieštas trileris su Richardu Gere’u, kuris tinka mistikai, kaip karvei balnas arba kaip Melas Gibsonas „Ženklams“ – tai „Žmogaus drugio pranašystė“ (BTV, 21.30 val.; kartojama ketvirtadienį, kovo 16 d., 22.25 val.). Po avarijos mirštanti žmona, Gere’as, tiriantis jos keistus piešinius, netgi galimų ateivių motyvas – tai vis šis keistokas, prieštaringas, nors nepasakytum, kad neįdomus kūrinėlis. Skonio reikalas.
Kažką panašaus tegaliu palementi ir apie melodramą „Durys grindyse“ (TV3, 23.10 val.). Vėl avarija, be kurios Holivudo scenaristai, regis, nebesugeba užmegzti konfliktų, vėl, kaip jausmingai rašoma anotacijose, „tėvų akys, apsitraukusios gedulo rūku“. Tėvas, kurį vaidinantis mano mėgiamas aktorius Jeffas Bridgesas jaučiasi aiškiai nejaukiai (duok jam kokį persenusį hipį ar bohemišką narkomaną suvaidinti – ot, tai jis jums parodys), įsigyja jauną asistentą ir šis nesunkiai nuveja tą „rūką“ nuo ašarojančių žmonelės akių. Banalu.
Tiems, kurie domisi ir kinu, ir teatru, pasiūlyčiau Fiodoro Dostojevskio „Romiosios“ (Naše kino, 16.00 val. ir kitądien 9.00 val.) labai jau ramią ir trumpą ekranizaciją. Gal verta išvysti vien dėl patriotizmo: mat teatre šį veikalą statė ir nykų palūkininką vyrą vaidino mano šįkart jau minėtas Valentinas Masalskis. Po filmo, jei Dostojevskio apsakymo nesi skaitęs, su nuostaba konstatuoji, kad palūkininkas – visai ne pagrindinis herojus, kad yra dar ta scenoje beveik nepastebėta „romioji“, kurią ekrane puikiai piešia Ija Savina.
Trečiadienis
Realistinio kriminalo gerbėjams, kuriuos paprastai erzina mistikos elementai, paradoksaliai liudijantys nepakankamą dramaturgo vaizduotę, turėtų patikti „Tobula žmogžudystė“ (TV1, 21.00 val.). Čia viskas tarsi ir realu, tačiau nenuspėjama. Yra gerų vaidmenų. Nors pagrindinius išbandytomis priemonėmis vaidina Michaelas Douglas ir Gwyneth Paltrow, man įdomesni atrodo antraplaniai: Vigo Mortensenas, ką tik kinuose pribloškęs pasirodymu „Smurto istorijoje“, bet ir kiek ankstesnėje „Tobuloje žmogžudystėje“ koloritingai piešiantis sukčių, apsimetusį dailininku, ir, žinoma, nepamirštamas Puaro TV seriale – Davidas Suchet, šįkart – kažkoks Mohamedas.
Gaila, bet ši detektyvinė istorija, kurioje užsakinėjamos žmogžudystės, o jas bando atlikti visai ne tie, kam užsakyta, nenuspėjama ir vėl gali pasirodyti tik tiems žiūrovams, kurie nežino kino istorijos. Mat tai suprastintas dar 1954 metų didžiojo Hitchcocko juostos „Dėl žmogžudystės skambinkite M“ perdirbinys.
Lenkai rodo savo juostą masinančiu pavadinimu „Eroto lankas“ (TVP1, 0.55 val.). Bet jeigu kas nors lauks Tinto Brasso pobūdžio kiaulysčių, bus žiauriai apviltas. Mat tai tik retro papročių drama, statyta Jerzy Domaradzkio, mums atmintino dar iš Lietuvos kinų ekranuose pabuvusių „Mano mamos meilužių“. Irgi – pavadinimas sensacingas, o filmas visai rimtas.
Bet šiandien po truputį atsigauna „Elito kinas“ ir tai turbūt džiugiausia dienos naujiena. Pirmiausia nauja informacija. Pasirodo, mažytėje Belgijoje egzistuoja ne vien dvi Kanų „Auksines palmės šakeles“ pelnę broliai Dardenne’ai. Įdomus ir šio, švelniai tariant, vakaro (LTV, 23.55 val.) pagrindinis personažas, belgų aktorius ir režisierius Lucas Belvaux. 2002 metais jis sugalvojo ir tuojau pat realizavo kino trilogiją su tais pačiais personažais, kartais – net su tais pačiais įvykiais, tik pamatytais iš visai skirtingų personažų matymo taškų. Ne veltui belgų kritika, gausiai pamaloninusi kūrėją (o dar jam atiteko prancūziškas garbingas Louiso Delluco prizas), rašė, esą tai tarsi belgiškas „Rasiomonas“, visas supintas iš subjektyvių tiesų.
Šiandien – pirmoji trilogijos dalis, pavadinta „Bėgimas“. Pats Belvaux kuria kairuolį Bruną, bėgantį iš kalėjimo į Grenoblį. Bet pakeliui jam reikia susidoroti su vieno nusikalstamo klano vadeiva. Kaip pasitaiko ir realybėje, aplinkybės juodu kaip tik keistai, nelauktai susieja. Plačiau apie šią istoriją pasakoja likusios dalys „Keista pora“ bei „Po gyvenimo“. Tikėkimės, kad LTV, ištarusi „a“, pasakys ir „b“, vadinasi, gal parodys ir visą kūrinį.
Ketvirtadienis
Filmai pasikartojimai – tai pastaruoju metu visų, kas netingi, rodoma rusų simpatiška komedija „Marsas“ (BTV, 20.20 val.), taip pat nežinia, kaip iššokęs „Krikštatėvis III“ (LNK, 22.40 val.). Žinoma Coppolos gangsterių dramos – šiek tiek aukštesnis lygis nei debiutantės armėniška pavarde Ana Melikian. Trečiąją „Krikštatėvio“ dalį, pamenu, daug kritikavo, tačiau manau, kad tik tie, kurie negali išgirsti nė vieno kritinio žodžio Dievo citadelės žemėje – Vatikano adresu, o dar tie nelaimingieji, kurie nematė pirmųjų dalių ir neįsivaizduoja, ką reiškia tame pačiame vaidmenyje pamatyti 20-čia metų susenusį kokį Alą Pacino. Per tokias sąsajas ir pajunti: kinas – pats gyvenimas, o gyvenimas – tik kinas.
Jei kas linkęs bent virtualiai panirti į alaus jūrą, tam tiesiog būtina pažiūrėti amerikiečių neva komediją, o iš tikrųjų – banalią atsisveikinimo su mokykla ceremoniją „Išmuštieji iš vėžių“ (TangoTV, 22.00 val.). Nepaprastai tiksliai atitinka statistinio jauno lietuvio humoro suvokimą (nekalbu apie tuos, kurie vaikšto į „Kino pavasarius“ ir humorą suvokia jau kiek kitaip).
Vėl kitoks – parodijinis – humoras spalvina žinomo parodisto Melo Brookso juostą „Liepsnojantys balnai“ (TV1, 21.00 val.), ne visada, tiesa, skoningai išsityčiojančią iš vesterno žanro štampų. Čekų „Limonadinis Džo“, kėlęs tą pačią užduotį, buvo ir šmaikštesnis, ir protingesnis. Bet šiuo atveju įdomus dar vienas momentas. Kinų ekranuose netrukus pasirodys naujas komiškas hitas „Prodiuseriai“. Melas Brooksas 1968 metais ir debiutavo originaliu pirmuoju „Prodiuserių“ variantu. Užtat naująjį pastatė jau kažkokia moteris, senyvas Brooksas čia „tik“ scenaristas, aktorius, kompozitorius (daina „Hitlerio pavasaris“ – dar iš anų laikų) ir... prodiuseris. Gyvenimas uždarė ratą.
Penktadienis
Diena – kaip savaitės (ir apskritai mūsų kino reikalų) apibendrinantis įvaizdis: daug daug amerikiečių juostų, na, dar šiek tiek rusiškų.
Didžiulį pasisekimą – tokį, kad sukurpti du tęsiniai – 1989-ųjų Amerikoje turėjo „labai drąsi“ komedija „Kas čia kalba?“(TV3, 20.30 val.). O kalba taigi spermatozoidas, ir dar Bruce’o Williso balsu. Būsimai mamytei tenka skubiai ieškoti potencialaus tėvelio. Gal tiks Johnas Travolta? Ir įdomu, ar turėsime laimę (nelaimę?) matyti ir tęsinius.
„Memento“ (LTV, 22.40 val.) – rodyta nurodyta, kai kurių genialia apšaukta Christopherio Nolano kriminalinė juosta, tęsianti kas antrame Holivudo filme šiandien pasigirstančią atminties praradimo temą. Na, gal šios originalumas – tas, kad herojus (Guy Pearce’as) kažkokius faktelius, kad nepamirštų... tatuiruojasi ant savo nuodėmingo kūno.
Man kur kas originalesnis ir keistas visam amerikiečių kinui atrodo kūrinys „Džo Bleko viešnagė“ (TV3, 22.25 val.). Išgirdę, kad čia šnekama apie Meilės ir personifikuotos Mirties susitikimą, tuoj prisiminsim dekadentišką prancūzo Jeano Cocteau „Orfėją“. Ir visiškai veltui. Mat neblogas amerikiečių profesionalas Martinas Brestas, kad ir dažniausiai kurdamas švelnias, ne „Išmuštųjų iš vėžių“ lygio, komedijas, nepraranda žmoniškumo, dėmesio paprastai buitinei logikai. Ir „Džo Bleko viešnagėje“ gal gražiausios yra ne sentimentalios meilės scenos, o tokia komiška, besipriešinanti tarsi „užprogramuotai“ romantizmo patetikai, kur Mirtis Brado Pitto pavidalu, atėjusi pasiimti Anthony Hopkinso, susižavi... žemės riešutų aliejumi. Mirties akimis – į modernią buitį: išties sumanyta visai neblogai.
Tuo tarpu rusai šiandien demonstruoja vien įvairių epochų ir įvairaus lygio savo humorą. „Dvylika kėdžių“ (I serija – per BTV, 20.20 val.) – tai ne nepavykusi Leonido Gaidajaus ekranizacija, bet irgi ne tobula, išduodanti teatro režisieriaus Marko Zacharovo tikrąją profesiją; laimė, bent Ostapą vaidina tada dar gyvas Andrejus Mironovas. Aktoriaus, režisieriaus, „Oskaro“ laureato (už filmą „Maskva netiki ašaroms“), politiko Vladimiro Menšovo „Širli mirli“ (1 Baltijos kanalas, 23.10 val.) – vienas prasčiausių jo filmų, komediją įsivaizduojantis vien kaip chaosą, prasto estradinio aktoriaus Valerijaus Garkalino pagalba įrodinėjantis tikrai labai linksmą mintį, kad žmonijos ir visų nacijų lopšys – aišku, motinėlė Rusija.
Tuo tarpu Maksimo Pežemskio „Mama, neliūdėk“ (RTV International, 0.00 val.) man atrodo viena gyviausių, sąmojingiausių ir savikritiškiausių naujosios Rusijos komedijų. Tvarkdariai su antpečiais čia uosto kokainą, milicijos viršininkas kabinete girtuokliauja su svarbiausiu nusikaltėliu, nes abu kovėsi Afganistane, prokuroras nusigeria kaip kiaulė – viskas, kaip gyvenime. Štai tik žiūrėti filmą reikia nepamiršusiems rusų kalbos, įsikirtusiems į naująjį žargoną. Kad neišeitų toks konfūzas, kaip praeitą savaitę, kai filmo „Menas gyventi Odesoje“ vertėja iš 5 kanalo geografiją supainiojo (tuo užšifruodama ir visą filmą) su mergina, titruose visur rašydama „moldavė“, kai buvo kalbama apie legendinę Odesos gatvę „Moldavanką“.
