Padėtis apgailėtina. Žmonės miniomis plūsta skųstis, interneto psichologams rašo ilgiausius laiškus, gatvėse vaikšto prisispaudę prie namų fasadų ir atsargiai dairosi. Jie nebemato, kas yra kas pagal socialinės hierarchijos pakopas. Nebemato tiesiogiai.
Kaip buvo seniau? Prieš Antrąjį pasaulinį karą? Kostiumo, laikrodžio ir dviračio savininkas be išlygų patekdavo į pasiturinčiųjų kategoriją. O sovietmečiu? 1979 metais mokiniai, mūvintys džinsus, atrodė lyg astronautai. Tai buvo neribotų galimybių, turto, šaunumo ir pavojų įveikimo simbolis. Jie nelegaliame turguje Žirmūnuose, prie buvusio autobusų parko, kainavo 120 rublių – standartinį mėnesio atlyginimą. Kas šiandien gali nusipirkti kelnes už 1500 litų?
Štai čia blogybės ir prasideda – tokias kelnes gali nusipirkti kiekvienas, šaukia pasipiktinę žmonės. Statuso tapatybės krizė prasidėjo praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį JAV. Reiškinį tyrinėjęs žurnalistas Vance'as Packardas rašė, kad praėjus keleriems metams po karo šalyje atsirado per daug pinigų. Dar prieš dešimtmetį daugeliui nepasiekiami daiktai tapo įperkami – atlygis už darbą augo, prekės pigo, kreditavimo sistema liberalėjo. Jachtą ir kailinius galėjo nusipirkti bet kurios klasės atstovas.
Lietuva irgi sulaukė tokių laikų: patarlės nebegalioja, pasitikti pagal drabužį gali tik keli ekspertai, sugebantys įvertinti, kad štai tie moteriški sportbačiai yra ne šiaip batai, o pagaminti pagal „Thomas Wylde“ užsakymą. Kitiems atskirti, kur pardavėjas, o kur – parduotuvės savininkas, šiandien neįmanoma. Ir tai erzina. Manęs klausia – ką daryti? Kaip elgtis?
Ką gi. Yra trys sprendimo galimybės.
Galima tobulinti savo statuso žinias. Atskirti „Breguet“ kopiją nuo originalo (ant svetimos rankos, kai mechanizmas tik akimirksniu blyksteli smuktelėjus rankogaliui), „Eley Kishimoto“ nuo „Matthew Williamson“, mokėti iškart išgirsti kalbos švarumą ir turtingumą, stebėti eiseną, gestus. Gautus duomenis žaibiškai išanalizuoti ir šitaip nustatyti stebimo objekto vietą hierarchijos lentynoje.
Antroji galimybė – pasiduoti. Dalis žmonių meluoja, kad jiems svetimas statusas nerūpi. Jie tapo nevalingais Jeano Baudrillard'o sekėjais, su filosofu unisonu kalbėdami apie „laisvės simuliaciją“.... Na, su antros galimybės argumentacija šiek tiek susipainiojau, bet juk negaliu parašyti, kad tėra „dvi išeitys“?
Iš tikro egzistuoja tik vienas teisingas, linksmas ir motyvuotas kelias – sugrąžinti į gatves uniformas. Tik uniformuotas pilietis kitam uniformuotam piliečiui gali atskleisti savo tikrąjį socialinį ir profesinį statusą.
Kas tuomet vyktų? Tarkim, einu gatve ir matau: ateina trys vyriškiai. Kas tokie? Iš tolo jau matyti, kad vilki tamsiomis, smulkiai juostuotomis uniformomis (seniau tokios vadintos kostiumais). Privataus verslo armijos karininkai. Priartėjęs nužvelgiu juos atidžiau. Atlapų kilpelėse matau dalinio ženklus – dvi sukryžiuotos rankos, virš jų – banknoto simbolis. Bankininkai. Dešinėje krūtinės pusėje įsegti ženkliukai su plaktuku, o tai reiškia, kad visi trys yra samdomi darbuotojai. Jokių kitų pripažinimo ženklų nėra, tad darau drąsią išvadą – visi jie ką tik pradėjo darbuotis. Du jaunieji bankininkai prie kairės uniforminio švarko rankovės prisisiuvę ševronų kombinaciją – du sujungti apskritimai, ant vieno rankovės trys, ant kito – dvi lenktos juostelės, o tas su trimis juostelėmis dar turi ir čiulptuko emblemą. Viskas aišku – abu vedę, vienas trejus metus ir turi vieną vaiką, antrasis – dvejus metus. Trečiasis bankininkas – viengungis. Tai, kad jie tik pradėjo žengti karjeros keliu, parodo ir antpečiai: visi trys – jaunesnieji leitenantai.
O kaip jie įvertino mane – skubiu žingsniu pro juos šmėkštelėjusią figūrą? Apranga ta pati, privataus verslo armijos, bet kilpelėse nešioju kito dalinio – žiniasklaidos, ženklus – taip pat du sukryžiuoti rašikliai klaviatūros fone. Kadangi šiame fronte kaunuosi jau seniai, esu kapitonas, bet nujaučiu, kad paaukštinimo turbūt nesulauksiu dar ilgai. Krūtinės dešinėje įsegtas juodas inkaras – jis rodo, kad esu verslo savininkas. Juoda inkaro spalva taip pat mano galvos skausmas – verslo apyvarta nesiekia milijono litų per metus. Štai, jei gaučiau sidabrinį inkarą (nuo vieno iki penkių milijonų), turėčiau galimybių tapti verslo majoru. Bet tai tik svajonės...
Šiaip lengviausia atlikti griežtų hierarchijos struktūrų uniformizaciją : tarp valdininkų (tuomet posakis „biurokratų armija“ būtų suprantamas tiesiogine prasme), universitetuose ir mokyklose, savivaldybėse ir darželiuose. Taip, vaikai irgi turi atskleisti savo statusą.
Nes kas gali būti gražiau už savaitgalį Sereikiškių parke vaikščiojančią uniformuotą jauną šeimą? Vyras (tamsiai raudona uniforma, seržantas, plaktuko ženklas, kilpelėse įsegti du alaus bokalai, arba – politologijos studentas, magistras, dirbantis – dirba bare) už parankės vedasi žmoną (šviesiai žalias uniforminis kostiumėlis, seržantė, ant krūtinės žybčioja sidabrinis namuko formos ženklas, arba – Vilniaus universiteto filologijos studentė, magistrė, nedirbanti, iš pasiturinčios šeimos, kurios bendros pajamos – nuo 100.000 iki 200.000 litų per metus) ir abu su pasididžiavimu stebi energingai bėgiojantį berniuką (tamsiai mėlynas švarkiukas, baltos kelnės, antpečiuose – po keturias voveraites, turi du ženkliukus: knygą su skaičiumi „3“ ir paletę. Tai reiškia – privataus darželio auklėtinis, ketverių metų, moka skiemenuodamas skaityti, mėgsta piešti). Ir ši šeima tik atsargiai nužvelgtų tamsiai žaliai apsirengusį puskarininkį, kurio kilpelėse rūsčiai blyksi kumščio simboliai, o prie rankovės prisiūtos dvi dryžuotos juostelės (vidutinio rango (grandinis) nusikaltėlis, specializacija – chuliganizmas, du kartus sulaikytas) – juk dabar vidurdienis!
Uniformos taptų ir juntamu ekonominiu veiksniu. Jų nereikia daug – vienam gyvenimo kareiviui tereikėtų keturių – dvi darbinės, išeiginė ir paradinė. Šeimos ūkiai sutaupytų galybę pinigų aprangai.
Jos taip pat išspręstų daugelį emocinių dilemų – jokiai moteriai, atidariusiai drabužių spintą, nebetektų kankintis renkantis drabužį.
Aplinka taip pat taptų šventiškesnė: kadangi kiekviena visuomenės divizija, pulkas, kuopa ir būrys turėtų savo uniformas, gatvėse mirgėtų spalvos, o turistai išsijuosę nagrinėtų „Vilnius in your pocket“ puslapius, kuriuose aiškinamos uniformų, antsiuvų ir ženklų subtilybės.
Beje, turistai, atvykę į Lietuvą, taip pat gautų turistų uniformas, kad kiekvienas lietuvis žinotų, iš kur žmogus atvažiavo, kiek laiko bus ir kiek pinigų ketina išleisti.
Taigi, tik uniformos sutvarkys gyvenimą, ar ne? Kreipiuosi į jus, į būrį su maskuojamąja apranga (vadinasi – eilinis skaitytojas). Ei, aš jūsų nebematau... Stokit! Ramiai! Aaaplink! Grįžkit…
