Kaip jums atrodo, koks skyrius Šri Lankos kelionių vadove pats įspūdingiausias? Neatspėjote, tai... ligos: plačiai paplitusi maliarija, japoniškas encefalitas B, hepatitas B, cholera su savo bengališka atmaina, difterija, stabligė, pasiutligė, Denge karštinė ir kitos. Dar yra ir kažkokia musė, kurių pilna pakrantėse. Įkandus tokiai musei koja tampa tokio pat storumo kaip ir liemuo. Stebėjome tokį vaizdelį, tačiau fotografuoti nesiryžome - pernelyg neestetiška.
Jei pasiskaitę apie visas šias ligas neišsigandote, sveiki atvykę į Šri Lanką!
Negalima sakyti, kad Šri Lankoje turistams sudaromos pačios geriausios sąlygos. Nepatogumai prasideda vos tik išlipus iš lėktuvo. Taksi kainos pernelyg nerealios ir mažiau nei už dešimt dolerių jūsų neveš net į gretimą kvartalą. Maža to, net ir tų pačių rasti greičiausiai nepavyks. Taigi tenka pasinaudoti egzotiška transporto priemone, kurią vietiniai vadina "tuk-tuk". Tai sukiužę triračiai motociklai, ant kurių savininkai neaišku kaip pritvirtinę keistos formos kėbulą. Kaip tik tokiu technikos stebuklu ir nudardame sostinės link. Iš karto duodame patarimą tiems, kas ruošiasi keliauti į Šri Lanką: kiek galima mažiau laiko praleiskite sostinėje Kolombe. Čia neretai griaudi tamilų tigrų organizuojami sprogimai, savo taikiniais jie neretai pasirenka turistų mėgstamas vietas. O ir smogas čia toks tirštas, kad dviratininkai ir motociklininkai (kurių čia gyvas velnias) į gatves išvažiuoja tik su respiratoriais. Tad mes čia ir neužsibūname - kitą dieną, prisipirkę visokiausių vaistų ir tinklelių nuo moskitų, patraukiame į vienos kalnų provincijų sostinę Kandį. Vaizdai pro langą tokie nuostabūs, kad neįmanoma atplėšti akių. Dėmesį traukia palmių giraitės, kuriose pilna ne tik bananų ir kitokių vaisių, bet ir didžiuliais būriais po palmes besikarstančių beždžionių.
Vietos, kur apsigyvenome, patogia pavadinti negalima, tačiau vietinių supratimu tai buvo bene prabangos viršūnė - atskiras tualetas su vonia ir tinklelis nuo moskitų prie kiekvienos lovos. Ryte miegą sutrikdė į kambarį įsiveržusios... beždžionės. Mat koks šimtas beždžionių kažkodėl pagalvojo, kad mūsų ir dar pora gretimų namų priklauso visai ne žmonėms, o joms, tad nutarė čia apsigyventi. Nemanykite, kad šiuos sutvėrimus taip lengva išvaryti - tenka panaudoti gaisrininkų žarnas su vandeniu ir petardas, kurių sprogimų beždžionės labai bijo.
Galiausiai beždžionės buvo išvarytos ir papusryčiavę patraukėme ieškoti autobuso, kuris mus nuvežtų iki vadinamosios Adomo viršukalnės - pačio švenčiausio kalno Šri Lankoje. Šis kalnas figūruoja daugelyje religijų. Vieni tiki, kad būtent juo į žemę nusileido iš rojaus išvaryti Adomas ir Ieva, kiti su šiuo kalnu sieja Budą ir Šivą. Kad ir kaip ten būtų, prie šio kalno jau tūkstančius metų traukia įvairiausių religijų maldininkai. Tai, kad maldininkų čia daugybė, pajutome pabandę išsinuomoti kambarius kaimelyje kalno papėdėje. Pasirodė, kad ne tik viešbučiai, bet ir visos įmanomos gulimos vietos kambariuose užimtos. Vakarą teko praleisti vienoje užeigoje, kurioje kankinama tokio pat vietų stygiaus susirinko išties internacionalinė kompanija: čia buvo ir olandų, ir australų, ir britų, ir vokiečių, ir amerikiečių, ir... Ir ko tik ten nebuvo!
Kopimas į kalną didelio malonumo neteikia, nes trunka apie 3-4 valandas ir reikia įveikti 7 kilometrus laiptelių, kuriais pasikeliama į 2,2 kilometro aukštį. Prieš leidžiantis puikiai praleidome laiką kalno šlaite įsikūrusioje arbatinėje, kurioje visą laiką pilna pačių įvairiausių žmonių. Po to laukė ilgas kelias žemyn...
Dar viena vieta, kurią derėtų Šri Lankoje aplankyti, tai vadinamasis Pasaulio kraštas - skardis, staigiai pasibaigiantis virš 700 metrų gylio prarajos, visuomet pilnas debesų. Vaizdas tikrai įspūdingas. Kelionė į ten taip pat buvo šrilankietiškai varginanti - nors važiuoja traukiniai, jie vėluoja kiek tik nori, todėl pralaukus kelias valandas teko sėsti į taksi ir mokėti beprotiškus pinigus už dviejų valandų kelionę suklerusiu automobiliu. Suma buvo didžiulė, nors nusiderėti pavyko daugiau nei dvigubai.
Aplankėme ir vadinamąjį Kultūros trikampį. Tai keletas džiunglėse esančių senovinių miestų, kuriuose persipynusios net keliolika kultūrų. Netoliese yra ir milžiniška šventykla, iškirsta uoloje. Nakvoti teko džiunglėse - pojūtis tikrai ne iš maloniųjų, mat šokinėji dėl kiekvieno garselio. Ir, tiesą sakant, visai ne be reikalo, kadangi laukinių žvėrių tikrai netrūksta, nors išvysti juos pasisekė tik keletą kartų.
Teko lankytis ir kitose įspūdingose vietose - kad ir Michintalio mieste, kuriame prasidėjo visa Šri Lankos budizmo istorija (po to, kai vienas vaikinas vietiniam karaliui savo kalbomis gerokai "praplovė smegenis"). Vaikštant po šį miestą pageidautina apsivilkti specialius budistų drabužius, panašius į suknelę. Antraip neįeisite į šventyklas, be kurių čia, tiesą sakant, nelabai kas daugiau ir yra.
Bene didžiausią įspūdį paliko naktis, praleista diskotekoje. Diskoteka neįprasta tuo, kad vyko tiesiog džiunglėse. Neįsivaizduoju, kur daugiau galima tai išvysti: džiunglės, nedidelis visokiomis žolėmis apaugęs ežeriukas, tiesiog ant medžių prikabinėta daugybė girliandų, tarp palmių iš lentų sukaltas laikinas bariukas, šalia krūmų stovi diskžokėjo pultas. Šri Lankon atvykstantys užsieniečiai labai mėgsta šiuos vakarėlius - ne vien tik dėl jų egzotiškumo, bet ir dėl įvairiausių vietinių lengvųjų narkotikų, kurių nėra niekur daugiau pasaulyje. Po vakarėlio susirasti kur pernakvoti beprasmiška - gyvenimas verda tik ten, o pačiame mieste viskas uždaroma vos tik sutemus.
Paplūdimiai Šri Lankoje nuostabūs. Pavargę nuo gausybės senovinių šventyklų užsieniečiai paskutinę atostogų savaitę dažniausiai leidžia paplūdimiuose, o vakare keliauja į vakarėlį, kuris kas naktį vyksta vis kitoje vietoje, todėl tai niekada neatsibosta. Tereikia tik susižinoti, kur visi renkasi. Teko stebėti vakariečius turistus, kurie paplūdimyje ramiausiai svaigindavosi ne alumi, o rūkoma žolyte. Ir niekam tai neužkliūdavo, nors ant kortelės, duodamos kiekvienam Šri Lankon atvykstančiam turistui, užrašyta, kad vien tik už narkotikų laikymą numatyta mirties bausmė.
Paskutinę dieną į Kolombą sugrįžome autobusu. Autobusus tenka gaudyti išėjus į kelią. Gaudyti tikrąja to žodžio prasme, kadangi pro kaimus jie pralekia visu greičiu, kartais net ir nesustodami. Aišku, mes susistabdėme patį prasčiausią - senučiuką indų gamybos "Tata". Autobusu jį galima vadinti tik sąlyginai - tai metalinė dėžė ant ratų su tokiomis pat metalinėmis sėdynėmis. Durys yra tik gale, jos užtraukiamos tarsi kokia užuolaida. Užtat lekia šios dėžės ant ratų išties įspūdingai - nuolat maigydami garsinį signalą vairuotojai nesunkiai lenkia sukežusias vietines lengvąsias mašinas. Su jais varžosi tik sunkvežimiai su juokingomis medinėmis kabinomis be durų.
Visą dieną praieškoję autobuso, kuris nuvežtų iš sostinės į oro uostą (jo taip ir neradome, keliauti teko "tuk-tuku", nes visi paklausti žmonės rodydavo į skirtingas puses), išvargę atsisėdome oro uosto krėsluose ir ėmėme laukti savo reiso. Įsišnekėjus su jauna turistų pora paaiškėjo, kad atostogas mes paleidome palyginti puikiai. "Iš pradžių apsinuodijau aš, po to - mano žmona, po to - abu kartu. Žodžiu, atostogas praleidome viešbutyje..." - pasakojo vyras. Jie net nesužinojo, kaip vadinasi miestelis, kurio viešbutyje buvo apsistoję. Mes atsilaikėme niekuo nesusirgę, nors, kita vertus, grįžus reikės pasitikrinti...
