Augustas TAMALIŪNAS
- Ką? Gerti?! Tokią karštą dieną?! Saulės atokaitoje?! Neatšaldytą degtinę?! Be užkandos?! Tiesiai iš butelio?! Niekada neatsisakysiu.
Va šitokį lakonišką anekdotą man priminė Skuode ir jo apylinkėse įvykdytos dvi kone simptominės galvažudystės, kurias dabar tiria rajono vyriausiasis prokuroras Valdemaras Vaitekūnas ir jo kolega Renatas Milašius. Pirmasis, čia dirbantis jau aštuonioliktus metus, sako, jog per tą laikotarpį dar nebuvo taip nutikę, kad pradieniui ant jų darbo stalų atsidurtų dvi nužudymo bylos. Viena po kitos, beveik analogiškos, tik su šiokiais tokiais niuansais. Paprastai šiame krašte į tokius šlapius reikalus kasmet įsivelia daugių daugiausia du piktadariai, taigi toks atvejis, kai per keliolika valandų pačių sunkiausių nusikaltimų kreivė pasiekia visų metų apogėjų, kaip kažin ką, yra savaime išskirtinis. Imkime ir pasižiūrėkime, kaip skuodiškiai įklimpsta į mirtinas nuodėmes...
Antanas Gečas (42 m.), turėjęs butuką Vilniaus gatvės 23-iuoju numeriu pažymėtame name, būsimąjį žudiką pats parsivedė į savo kambarį. Susitiko turguje tokį Vincą Šiliną (34 m.), nei draugą, nei bičiulį, na, o kadangi abu iš matymo pažįstamus vyriškius, matyt, troškino po vakarykščio, tai antrasis, kaip tik tądien kažkur apsipinigavęs, nupirko du butelius alaus, kuris tebuvo gėrynių preliudija. Nusišluosčius nuo lūpų šnekučio baltas putas ir smagiai rūgtelėjus, regis, akyse prašviesėjo. Dabar buvo galima kibti ir į stipresnius gėrimus! Vincas Šilinas pakratė kišenę ir pasiuntė šeimininką, tokį pat nedirbantį kaip ir jis, parnešti naminukės. Geros, ruginės, kad smagiau tvotų į galvą. Antanas Gečas nė nepamanė, jog tai bus vienas iš paskutiniųjų jo pasivaikščiojimų žinomu adresu. Kelis kartus ėjo - vieną ar du? - nūnai ne taip jau ir svarbu. Vincas Šilinas tvirtina, kad jis davė perkamųjų, o buto savininkas nešiojo degtinėlę, ir šio gėrovo pavartotas veiksmažodžio būtasis dažninis laikas sakyte sako, jog ne sykį.
Begirtaujant pas Antaną Gečą užsuko dar vienas skuodiškis, kitąmet penkiasdešimtmetį švęsiantis Alfonsas Mockus. Šis, be abejo, irgi buvo pakviestas prie stalo. Vincas Šilinas smulkių pinigų jau nebeturėjo, todėl išsitraukė šimto litų banknotą ir naująjį sugėrovą paprašė šoktelėti į parduotuvę, ir nupirkti guminius batus už devyniolika litukų bei tuo pačiu žygiu parnešti dešimt butelių alaus. Turtuolis vargšas teigia, jog Alfonsas Mockus ta proga parbogino ir butelį ruginukės. Šis neigia, bet neslepia, jog tarp alaus iš tikrųjų buvo įsitarpavęs puslitris baltakės. Tyros kaip skaisčios mergelės ašara, anot girtuoklėlių. Grąžą, truputėlį daugiau nei penkiasdešimt litų, komandiruotasis atidavė ne Vincui Šilinui, o kažkodėl Antanui Gečui. Tas pradžiugo ir mielai priglobė svetimus pinigėlius. Bent jau šitaip tikina jų teisėtas turėtojas. Sugrįžėlis vėliau gūžčiojo pečiais. Argi svarbu, kam paduosi? Vis tiek pragers!
Alfonsas Mockus neužsibuvo. Mostelėjo vieną kitą burnelę, gurkštelėjo alučio ir išdrožė savo keliais. Šeimininkas ir jo svetys liko prie buteliais nusmaigstyto stalo. Tada ir įsiplieskė konfliktas dėl ne į tą vietą persikėlusios grąžos iš buvusios šimtinės. Vincas Šilinas tik vargais negalais atsiėmė kas jam priklausė, na, o kadangi Antanas Gečas, girdi, priešinosi, tai iš turgaus parsivestas svečias griebė tuščią butelį ir kaip genys juo pakaleno būsto šeimininkui galvą. Visai sulaužė kaukolę. Mat buvo pratęs išlieti įniršį žaibiškais veiksmais, už kuriuos kone prieš metus, padaręs apysunkį kūno sužalojimą, vos neatsidūrė už grotų. Tada su nukentėjusiuoju jam pasisekė susitaikyti. Šį kartą derėtis nebuvo su kuo. Krauju paplūdęs sugėrovas buvo negyvas. Vincas Šilinas atsidūrė areštinėje. Sulaikytasis neišsisukinėjo. Tyčinio nužudymo aplinkybes tiriantis Valdemaras Vaitekūnas jau daugmaž atkūrė nusikaltimo detales. Įtariamąjį jis prašys teismą suimti.
Beveik tuo pačiu metu, kai buvo išaiškinta pirmoji žmogžudystė, vos už trijų kilometrų nuo rajono centro, Narvydžių kaime, Lietuvos ir Latvijos pasienyje, aptiktas kitas lavonas, irgi ne savo mirtimi nusigalavęs. Prokuroro Renato Milašiaus žodžiais tariant, čia ranką prieš savo tėvą Vilmarą Adamą (64 m.) pakėlė jo sūnus Arūnas Adamas (33 m.), o ši galvažudystė užsimezgė taip pat begirtaujant per šutrą nuo pat ryto.
Narvydžiuose sutiktas Rolandas Galdikas, užmuštojo brolis, sakė, kad jie yra pusiau latviai, pusiau lietuviai. Trys broliai - yra dar Mažeikiuose gyvenantis Imantas Rimgaila - ir sesuo Rasma, dabar Staškuvienė, besilaikanti Mosėdyje, anot jo, per motinos malonę turi skirtingas pavardes. Turbūt nėra reikalo aiškinti, kaip tai nutinka. Vilmaras Adamas su žmona Irena, kurią namiškiai kažkodėl vadina Rūta, užaugino dvi dukras - nūnai uostamiestyje įsikūrusią Rasą bei Skuode įleidusią šaknis Aušrą - ir sūnų Arūną. Tas ir suteikė gimdytojams daugiausia rūpesčių. Išsituokė, paliko vaikučius, paskui susirado kitur kažkokią moterį, bet ir tą prarado. Auksinė gerklelė, sako. Pastaruoju metu sūnus paklydėlis vėl gyveno pas tėvus, dėjosi esąs rimtas ūkininkas, nors labiausiai linko prie žemės tik po taurelės. Ne, kai negerdavo, tai netinginiaudavo, bet, deja, šitokios akimirkos vis retėjo.
Tą rytmetį Vilmaras, Irena (Rūta) ir Arūnas Adamai pradėjo nuo dviejų butelių vynelio - "Šaltupio" ir "Jaros". Kone pusantro litro išliurlino, o tada motina išėjo į lauką sužiūrėti gyvulius. Tėvas su sūnumi toliau gėrė, bet jau plastmasiniuose buteliuose supilstytą "Žaibo" alų. Labai stiprų, ko gera, sudrumsčiantį smegenis labiau už vyną. Galimas daiktas, kad ir iš vakaro gimdytojas su savo atžala ko nors ragavo, nes vėliau, kai Arūnas Adamas tapo tėvažudžiu ir kai buvo patikrintas jo girtumo laipsnis, ne vien medikai, bet ir pareigūnai išsižiojo. 4,35 promilės alkoholio! Nepaisant tokio kiekio svaigumėlio kraujyje, įtariamasis, sakoma, negriuvinėjęs ir gana žvitriai vertęs liežuvį. Tai bent patyręs gėrovas! Kita vertus, jo įtūžį dievaži galima vertinti kaip alkoholinę psichozę, kadangi savo tėvą vyrukas nudobė staigiam pykčiui užėjus. Ko tu, girdi, man nepadedi dirbti, seni?! Pats tas, anot vietinių, ir sūnus darbininkas! Nuo lovos prie stalo.
Arūnui Adamui įniršis šį sykį užliejo akis. Pasičiupęs tintuvą - įnagį dalgio ašmenims plakti, jis išsivijo gimdytoją į kiemą ir pradėjo tvatyti gero metro ilgio ir padorų baslį primenančiu daiktu tėvui per galvą. Šis pargriuvo žolėje, o įsiutėlis toliau basliavo. Daužė ir daužė, anot įvykį tiriančio prokuroro, kol galutinai užplumpino. Perkėlusi gyvulius ir iš lauko parėjusi motina net aiktelėjo. Vilmaro Adamo, jos vyro, galva gulėjo kraujo klane! Moters iškviesta greitoji pagalba tiktai skėstelėjo rankomis. Negyvėlio neprikelsi! Šiuo atveju būtina ne medikų, o policininkų pagalba. Atvykę pareigūnai ir išsivežė įtariamąjį. Apimtas girtybės, šis tebepurkštavo. O kodėl atseit senis nepadeda man dirbti?! Tintuvas, kaip žudymo įrankis, buvo paimtas, suvyniotas į popierių ir atiduotas prokurorui. Štai ką reiškia gerti per šutrą ne pieną, ne rūgpienį ir ne vandenį iš šulinio, o žymiai svaigesnius ir klampesnius gėrimus! Narvydžių kaimo kapinėse iškilo dar vienas kauburėlis. Arūnui Adamui dangus nuo šiol bus grotuotas.
