Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Pernai vasarą palaidojusi savo trisdešimtmetę dukrą Renatą, Verstaminų kaimo (Lazdijų raj.) gyventoja Saverija Draskinienė iki šiol nepajėgia suvokti šios mirties beprasmybės. Lemtingi žiauraus niekdario dūriai peiliu, Anapilin pasiuntę jauną moterį, aptemdė Saverijos ir jos vyro senatvę, suteikė begalinį skausmą vienuolikmečiui anūkui Osvaldui bei kitiems artimiesiems. Žudikas nuteistas, jam paskirti ilgi metai nelaisvės, tačiau nuo to niekam nepalengvėjo.
Dūriai be jokios priežasties
Tai atsitiko pernai, liepos 23 dieną, Krosnos kaime, Lazdijų rajone. Buvo pietų metas, kai Vytautas Montvila, jo žmona Renata, tėvas ir broliai Pranskevičiai susėdę kieme pietavo. Ant stalo stovėjo ir butelis degtinės. Pamatęs pro šalį einantį kaimyno Buzo sūnų Robertą, kuris, beje, buvo neseniai grįžęs iš kalėjimo, sodybos šeimininkas pakvietė užeiti. Šis nepasikuklino, prisėdo, išlenkti porą stikliukų degtinės ir išėjo. Tuomet niekas nebūtų patikėjęs, jog po kelių valandų šis gražiai priimtas ir pavaišintas jaunas vyras taps laukiniu žvėrimi.
Po kiek laiko, kai namuose buvo tik Renata ir jos sūnus Osvaldas, užėjęs į kiemą ir persimetęs keliais žodžiais, R. Buzas be jokios priežasties keletą kartų smeigė moteriai peiliu į pilvą ir krūtinę. Sunkiai sužalotos motinos šauksmą išgirdo netoliese viščiukus nuo kelio bandęs parsivaryti Osvaldas. Vaiko akyse visam gyvenimui išliks siaubingas vaizdas - prie trobos kampo priremta mama ir į ją nukreiptas žudiko rankoje blyksintis didžiulis peilis. Motina šaukė: "Imk viską, ką nori, tik palik mus ramybėje... Palik gyvus..." Tą akimirką jai vis dėlto pavyko ištrūkti ir nubėgti į garažą. Iš ten moteris šaukė sūnui, kad šis skubiai neštų telefoną. R. Buzas bandė vytis savo auką, paskui puolė jos sūnų Osvaldą, tačiau šis suskubo pasislėpti už savo mylimo šuns Lordo.
Mirtis
S. Draskinienės iškviesta greitoji medicininė pagalba pagaliau atvažiavo ir sunkiai sužeistą Renatą išvežė ligoninėn. Budėdama prie dukters lovos, moteris klausėsi jos sunkiai tariamų žodžių, kuriuose buvo vien nuostaba ir klausimas, kodėl taip žiauriai su ja pasielgė kaimyno sūnus. Juk ji šiam jaunam žmogui niekuo nenusikalto, nepadarė nieko blogo - netgi neištarė pikto žodžio, neįžeidė... Tačiau baisiausiai skambėjo tylus dukters skundas: "Mamyte, aš tikrai neišgyvensiu..." Laikas bėgo, Renatos būklė negerėjo. Medikai tikino padarę viską, ką galėję, tačiau sunkiai sužaloti vidaus organai net ir po sėkmingos operacijos kėlė komplikacijų grėsmę. S. Draskinienę labiausiai papiktino antrą dieną į palatą įsiveržusi R. Buzo motina Regina Buzienė bei jos buvęs vyras ir pastarojo sugyventinė. Pripuolę prie ligonės lovos jie triukšmingai aiškino, jog Robertas - labai geras, jis negalėjo taip pasielgti, todėl norėtų ateiti ir atsiprašyti, tiktai esą tam reikalingas Renatos leidimas. Toks nelauktų svečių elgesys ligonę labai sunervino, ji ėmė blaškytis. S. Draskinienės prašymui kuo greičiau išeiti ir duoti dukrai ramybę, pakluso tiktai R. Buzo tėvas ir jo sugyventinė. Regina Buzienė vis dar šūkaliojo palatoje, visaip gynė sūnų ir nenorėjo suprasti, kad toks elgesys labai kenkė ligonės sveikatai. Tą patį vakarą R. Montvilienės savijauta žymiai pablogėjo. Visą naktį ji blaškėsi, silpo. Kitai dienai einant į pabaigą, Renatos gyvybės siūlas visiškai nutrūko...
Našlaitis
S. Draskinienė prisipažino, jog yra labai jautri, todėl niekaip negali susitaikyti su šia be galo skaudžia netektimi. Nors moteris visaip bando suimti save į rankas, tačiau nėra tos dienos, kad neverktų. O ką tenka išgyventi anūkui Osvaldui, sunku išreikšti žodžiais. Po mamos laidotuvių Osvaldas vis šaukdavo naktimis per miegus, prašydavo paleisti mamytę, nežudyti, klausdavo, ką jie blogo padarę... Vaikui buvo nepaprastai sunku susitaikyti su mintimi, jog mamytės, kuri jį taip mylėjo, lepino, kartu žaisdavo, rodė didžiausią dėmesį, niekad nepamatys... Visa laimė, kad kartu su tėvu iškart apsigyvenęs pas senelius, berniukas atsidūrė savo bendraamžių pusseserių draugijoje, kurios jį visaip stengėsi užimti - prigalvodavo įvairiausių žaidimų, organizuodavo pasivažinėjimus dviračiais, maudynes Dubiosios ežere. Tačiau vasara greitai prabėgo, mergaitės išvažiavo pas mamą į Prienus. Likęs be draugijos, berniukas vis dažniau paskęsdavo skaudžiuose išgyvenimuose. S. Draskinienė su gilia širdgėla iš tolo žvelgdavo į sūpuoklėse sėdintį liūdną ir giliai susimąsčiusį anūkėlį. Ji nujautė, kokios mintys sukosi vaiko galvelėje.
Seneliai Osvaldą globoja kaip galėdami. Vis dėlto pensinio amžiaus sulaukę Draskiniai puikiai suvokia, jog niekad negalės anūkui suteikti to, ką jis būtų gavęs iš savo mamos, ir baiminasi, kad nesuspės jį užauginti, išleisti į mokslus... Braukdama ašaras ponia Saverija prisipažino, jog jai buvo skaudu matyti, kaip žentas pernelyg greitai susitaikė su žmonos netektimi, užsiėmė savais reikalais, vis mažiau dėmesio skiria savo sūnui. Vytautas Montvila neprieštaravo, kai uošviai pasiūlė iš jų išsikelti. Jis apsigyveno pas savo tėvus, tačiau sūnaus kartu nepasiėmė. Sodyba, kurioje gyveno Montvilų šeima, iki šiol stovi tuščia.
- Gulėdama mirties patale dukra prašė užauginti sūnelį, todėl stengsiuosi atiduoti visas jėgas, kad išpildyčiau jos paskutinį norą, - drebėdama iš susijaudinimo kalbėjo S. Draskinienė.
Moteris sakė visai neseniai išgyvenusi dar vieną sukrėtimą. Pirmąjį gegužės sekmadienį, kai visa Lietuva šventė Motinos dieną, puokštę darželio gėlių S. Draskinienei įteikė ir jos anūkėlis Osvaldas.
- Geriau jau būtų manęs nesveikinęs, - graudenosi ponia Saverija, - taip sunku buvo... Vaikas tas gėles juk turėjo įteikti savo mamytei. Tą dieną jam beliko tiktai aplankyti mamos kapą...
Bausmė
Kauno apygardos teismas pripažino, jog R. Buzas tyčia nužudė R. Montvilienę, ir paskyrė jam dešimt su puse metų kalėti griežtojo režimo pataisos darbų kolonijoje. Per visą teismo procesą R. Buzo veide žaidė šypsena. Veido išraiška pasikeitė tiktai tuomet, kai prokurorė pasiūlė 13 metų kalėjimo. Nors tardamas paskutinįjį žodį teisiamasis atsiprašė nukentėjusiųjų, tačiau dar kartą bandė save pateisinti - dėl R. Montvilienės mirties visą kaltę vertė gydytojams.
- Tokius reikia šaudyti, - vienintelę ir visiškai kategorišką išvadą padarė S. Draskinienė. - Kas iš to? - Jis atsėdės, sulauks amnestijos ir visai netrukus išeis į laisvę, o paskui vėl kažkas verks, lies ašaras dėl prarasto artimo žmogaus. Kalėjimas žmogžudžių tikrai nepataisys...
