Ieva ŽUTAUTAITĖ
Kaip leidžia laisvalaikį Lietuvos studentija, daugelis žinome. O kaip pramogauja užsienyje studijuojantys lietuvaičiai?
Žiemos atostogų į namus sugrįžusi Suomijos Turku universiteto studentė Rūta (23 m.) neslepia, jog šioje Skandinavijos šalyje praleisti studentavimo metai įsimins ilgam. Ir ne tik todėl, kad ten, pasirodo, lengvesnė (tiksliau - neperkrauta nereikalingais dalykais, labiau orientuota į praktiką) mokymosi programa, nei Kauno technologijos universitete, kur ji prieš tai mokėsi, bet ir dėl to, jog laisvu laiku įdomu pabendrauti su universitete besimokančiais įvairiausių pasaulio šalių studentais - japonais, prancūzais, indais, italais, kinais, vokiečiais ir t. t., pakeliauti po Suomiją ir aplinkines Europos valstybes.
Paskaitos universitete, pasak Rūtos, prasideda apie dešimtą valandą ryto, o baigiasi apie 15 valandą. Vadinasi, kol mokslai "neprispaudžia", visi vakarai ir savaitgaliai - tavo.
Internacionalinio universiteto studentai daugiausia laiką leidžia bendruose vakarėliuose. "Baliukai", anot Rūtos, yra dvejopi: oficialūs ir neoficialūs. Pirmuosius organizuoja universiteto studentų sąjunga. Juos Rūta apibūdina lakoniškai: "Nieko įdomaus". Po trumpų kalbų ir koncertėlių studentai susiburia į grupeles ir šnekučiuodamiesi siurbčioja atsineštus gėrimus - sidrą, alų (jei nieko neatsineši, tai sėdėsi perdžiūvusia gerkle - skolinti ar vaišinti ten nėra mados!), kramsnoja traškučius ar krekerius (prieš vakarėlį namuose sočiai prisikertama), klauso muzikos, vienas kitas pašoka ir greitai išsiskirsto.
Nepalyginti įdomiau laikas bėga neoficialioje aplinkoje, pavyzdžiui, studentų bendrabučio virtuvėje ar koridoriuje. Vakarėlyje, be pakviestų draugų ir draugių, dalyvauja visi to aukšto gyventojai, nesvarbu - pažįstami jie su kitais ar nepažįstami. Jų net kviesti nereikia - pamato, jog liaudis renkasi, ir atžingsniuoja. Taip yra todėl, kad linksmybės dažniausiai užsitęsia iki paryčių, vadinasi, nedalyvaujantiesiems vis tiek nebūtų ramybės ir poilsio.
Vakarėlis prasideda apie 20 valandą. Visi atsineša gėrimų - tokių ir tiek, kokius ir kiek planuoja gerti. Vakarėlio organizatoriai gali nupirkti kokių smulkmenų - sausainukų, vaisių. Tačiau jei stalas bus tuščias, niekas nenustebs. Na, nebent kuris nors iš dalyvių švęstų gimtadienį - tuomet nupirktų tortą. Labiausiai tikėtina, kad jubiliatas būtų pasveikintas keliais gražiais žodžiais ir linkėjimais - kam tų gėlių? Kartą vienam sukaktuvininkui labai pasisekė - keliasdešimt studentų susimetę nupirko... muzikinį diską.
Nors bendrabučio virtuvė ar koridorius - beveik 50 kvadratinių metrų ploto, neruošiami jokie stalai ar suolai - kas kokį kampelį suranda, ten ir įsikuria. Juk susirenka apie pusšimtis studentų, tad jei visi susitemptų kėdes, neliktų vietos net praeiti.
Studentų vakarėlis neįsivaizduojamas be garsios muzikos ir šokių - tik ne narkotikų.
Bendrabučio patalpose nerūkoma - tik balkoniukuose. Merginos daugiausia gurkšnoja alų ar sidrą, o vaikinai kartais susigundo ir degtine. Suomių studentai gan dažnai jos padaugina - geria vos ne iki sąmonės praradimo, tada pradeda šūkauti, kvailioti, kabinėtis. O kitą rytą bijo kitiems pažiūrėti į akis, nes neatsimena, ką prisidirbę. Vienas vietinis studentas Rūtos sykį pasiteiravo, ar lietuviai žino, kad suomiai - "baisūs alkoholikai".
Tiesa, padauginančiųjų pasitaiko retai - dauguma studentų moka protingai vaišintis ir linksmintis. Kai jaunimui pabosta klausytis muzikos, šokti ar dainuoti, užsimezga pokalbiai. Rūtą suglumino amerikiečių studentų nuostaba, jog beveik visi Turku universitete besimokantys studentai turi mobiliuosius telefonus. Jungtinėse Amerikos Valstijose, girdi, mobiliuosius telefonus turi nebent tėvai - ir tai ne kiekviena šeima! Juk labai brangu! JAV studentai patyrė šoką išgirdę, kokios Lietuvoje esančios "Telekomo" kainos - Amerikoje telefono ryšys yra kur kas pigesnis!
Už mokslą Suomijoje mokėti nereikia, visi studentai, nepriklausomai nuo pažangumo vidurkio, gauna stipendijas, be to, valstybė dar apmoka maždaug 80 procentų buto nuomos kainos.
Suomiai, kaip ir kitų Skandinavijos šalių studentai, be galo nustebtų pamatę... per paskaitas nusirašinėjantį bendrakursį (kas itin prie širdies ispanams ir italams). Greičiausiai tokį paskųstų dėstytojui. Beje, universitete tuo klausimu griežta tvarka: pričiuptas nusirašinėjantis ar kitaip gudraujantis studentas be jokių išlygų iš universiteto pašalinamas.
Grįžkime prie studentų vakarėlių... Jie tęsiasi neribotą laiką - kol yra norinčiųjų ir pajėgiančiųjų linksmintis. Oficialiai kiekvieno studentų bendrabučio skelbimų lentoje kabo prašymai po 23 valandos palaikyti rimtį. Draudžiama net maudytis duše - kad bėgančio vandens čiurkšlė netrukdytų kaimynams! Jei triukšmausi, atsiras kas iškviečia policiją. Jei kompanija ūžautų daugiabutyje (ne studentų bendrabutyje), buto šeimininkui visa tai baigtųsi liūdniau.
Punktualiausi - suomiai ir kiti skandinavai, o nuolat vėluojantys ir į paskaitas, ir į vakarėlius - ispanai. Jiems uždelsti valandą ar dvi - norma!
Kartais studentai vakarėlį pratęsia miesto jaunimo šokiuose, klube ar bare. Pirmąsyk apsilankiusi bare Rūta užlipo ant stiklų krūvos. Pasirodo, ištuštinęs taurę, dažnas lankytojas ją trenkia tiesiog po kojomis ir užsisako kitą! Suomijoje tai įprasta - į gėrimo kainą įskaitoma ir stiklinio indo vertė.
Šokiuose, anot Rūtos, irgi gali lankytis tik drąsiausios merginos. Mat Suomijoje įprasta jau pirmą pažinties vakarą naująjį draugą parsivesti į namus ir net priimti į savo lovą ar... išgirsti pasiūlymą ištekėti! Beje, baigiantis šokiams (paskutinis šokis visada būna lėtas), prasideda didysis poravimasis. Išgraibstomos visos merginos - kad tik jas palydėtų į namus!
Ir Švedijoje yra "bobučių"!
Stokholmo (Švedija) Karališkajame technikos institute magistrantūroje studijuojantis Albertas (23 m.) - vienas iš kelių dešimčių čia besimokančių lietuvių. Kadangi Albertas - dar ir Lietuvių bendrijos Švedijoje jaunimo ir studentų grupės pirmininkas, jis yra ir pagrindinis jaunimo vakarėlių organizatorius.
Pasak Alberto, švedų studentai, kaip įprasta Skandinavijoje, - uždaro būdo, nelinkę su kitais atvirauti, artimiau bendrauti, tad į studentų vakarėlius daugiausia susirenka užsienio šalių jaunimas. Tiesa, keli švedai studentai "įsikliopino", anot jų, į už vietines merginas kur kas dailesnes lietuvaites, tad į Alberto organizuojamus studentų vakarėlius atžingsniuoja pirmi ir neprašomi.
Kaip ir Suomijoje, vakarėlyje siaučia ne tik svečiai, bet ir visi to aukšto gyventojai. Prieš kurį laiką vienai studentei dažnos linksmybės pakyrėjo - ji supykusi persikėlė gyventi į kitą, ramesnį, bendrabutį.
Albertas mėgsta draugus nustebinti įvairiausiomis pramogomis: į vakarėlius kviečia menininkų, muzikantų, rengia karaoke ir kitokius konkursus ar atrakcionus, organizuoja vakarienes. Tai reiškia, jog nuperkama reikiamas kiekis maisto produktų ir gėrimų, o praleistų pinigų suma padalijama visiems vakarėlio dalyviams. Ką studentai dažniausiai valgo? Pasak Alberto, visiems patinka keptos vištų šlaunelės, picos. Firminis ispanų patiekalas - kiaušinienė (produktai - tie patys, tik kepimo technologija kitokia). Maistą dažniausiai ruošia merginos, nors kartais prispaudžiami ir vaikinai. Keisčiausia tai atrodo italams ir ispanams, pripratusiems prie puodų matyti tik silpnosios lyties atstoves.
O ką studentai geria? Alų, vyną, degtinę. Beje, šiaurinėje Švedijos dalyje dažna šeima verda naminę, kurios, jei labai norėsi, gali įsigyti ir Stokholme pas "bobutę". Kaip ir pilstuko - skiesto spirito (tiek naminės degtinės, tiek skiesto spirito) litro kaina, mūsų pinigais, - apie 40 litų.
Švediško pilstuko kokybė, anot Alberto, tikrai gera: kai viename vakarėlyje šio gėrimo pripylė į "Finlandijos" butelius, geriantieji neatskyrė, jog tai - ne originali degtinė! Skirtumas, girdi, buvo nebent tas, jog švediškas pilstukas gėrėjus greičiau išguldė - vakarėlio pabaigai palikto tikrosios "Finlandijos" butelio taip niekas ir neatkimšo... Albertas atkreipė dėmesį, jog musulmonų tikėjimą išpažįstantys studentai negeria degtinės. Tačiau neatsisako vyno. Beje, kai rugsėjo 11-ąją Ameriką sudrebino galingi sprogimai, arabai studentai iškart ėmė teisintis su teroristais neturį nieko bendra ir labai išgyveno, kad už tikėjimo brolių išsišokimus nebūtų išmesti iš instituto.
Vynas dažniausiai perkamas plastmasiniais 3 ar 5 litrų talpos kanistrais - taip pigiau išeina. Savotiško skonio švediškas alus daug kam nepatinka - geriau jau 2,5 laipsnių stiprumo sidras. Neretai vakarėliui paruošiamas silpnas, tačiau studentų labai mėgstamas kokteilis - į baltą vyną pripjaustoma įvairių rūšių šviežių vaisių arba kartu su visu skystimu suverčiamas konservuotų vaisių stiklainis. Pasak Alberto, Švedijoje vyno kainos mažai skiriasi - už panašią sumą gali nusipirkti ir labai gero, ir labai prasto gėrimo.
Merginos mėgsta cigaretės dūmą, o vaikinai labiau pratę prie "snūzo". Porcija "snūzo" pakišama po lūpa ir čiulpiama. Narkotinių medžiagų, kaip tikino Albertas, "snūze" nėra - tik nikotino. Seilėms suvilgius, pro maišelio apvalkalą išsiskiria kartumynas, kuris esą ir "tonizuoja". Vartojantieji "snūzą" tvirtina, jog jis veikia taip pat kaip cigaretės, tačiau yra keleriopai pigesnis (cigarečių pakelis Švedijoje kainuoja nuo 16 litų).
Kartais aktyviausieji vakarėlio dalyviai linksmybes pratęsia kuriame nors iš Stokholmo pramogų klubų. Savaitgaliais patekti į tokias įstaigas yra gan sunku - vinguriuoja ilgos laukiančiųjų eilės. Dažno klubo savininkas, nors ir yra vietų, specialiai sudaro eilę - kad atrodytų, jog tas klubas yra populiarus, lankomas.
O jei kam nors tokiame vakarėlyje rimtai sušlubuotų sveikata? Tada, pasak Alberto, būtų tikrai ne kas... Mat medikai Švedijoje, anot pašnekovo, negalėtų pasigirti paslaugumu, humaniškumu. Kartą, girdi, viena studentė susilaužė ranką, tačiau užuot sužalotą ranką sugipsavęs, gydytojas paliepė ateiti kitą dieną. Teko ilgai įrodinėti, jog reikalinga skubi pagalba...
