Skaitau "Akistatoje" straipsnius apie kalėjime kalinčius mūsų didelės bėdos ir gėdos žmones.
Kaip jus apibūdinti, aprašyti, kokie jūs varguoliai, nelaimingi, alkani? Tai sakykit pagaliau, kas jus pastūmėjo į tą prakeiktą žmogžudžio liūną? Kokio žvėries genai teka jūsų venomis?
Žmonės visą gyvenimą dirbo, turtų nesusikrovė, o jūs per vieną naktį norit tapti turtingi, kad galėtumėt nusipirkti tų prakeiktų kvaišalų, alkoholio, narkotikų, kurie jums atima protą. Mačiau laikraštyje nuotrauką, kaip prie motinos kojų klūpo sūnus žmogžudys ir atsiprašinėja. Aišku, motinos širdis atleis. Bet ar mirusieji prisikels? Ar tam motina tave pagimdė, kad žudytum žmones? Kai tu gimei, išgirdusi tavo pirmą verksmą ji buvo tokia laiminga. Bemieges naktis tau aukojo, kad tu būtum sotus. Rūpinosi, augino, kad nesiskirtum nuo kitų. O tu kuo tapai?
Kaip rodo televizija, kalėjimuose tiek gražių, jaunų vyrų. Tūkstančiai ten jūsų. Jūs nematot saulės šviesos, pavasario gražumo, berželių žalumos. Jūs nelaimingi padarai.
Aš, būdama paauglė, uogaudama miške radau gyvatę ir užmušiau. Seni žmonės sakydavo: jeigu neužmuši gyvatės, tai saulė nežiūrės į tave. Tai kaip žiūri saulutė į jus? Kai sėlinat naktį smaugt, badot peiliais senelius, kuriems jau ir taip neilgai liko gyventi šioje ašarų pakalnėje.
Vagiat butus, mašinas. Kas jums davė tokias teises, kokia antgamtinė dvasia jus pagimdė? Jeigu Dievulis yra, jus mato iš aukštybių. Jūs nusipelnėte pragaro kančių. Jums atleisti nevalia!
Švenčionių raj.
