Šiuos metus Rytų horoskopai jau įvardijo kaip Raudonojo šuns metus. Sutikdamas Naujuosius metus, ne vienas užstalės dalyvis sąžiningai po dvylika ar net dvidešimt keturis kartus kartojo au-au, tikėdamasis, kad ateinantieji metai jam ir jo artimiesiems bus geresni. Tačiau bendrame lojančiųjų chore tikrų šunų balsų beveik nesigirdėjo. Ir ne todėl, kad keturkojai žmogaus draugai geriau už jų dvikojus šeimininkus žino, kad rytietiškieji Naujieji metai nesutampa su mūsiškiais ir į Lietuvą ateis gerokai vėliau. Dori lietuviškieji sargiai ir brisiai net šventinę naktį saugojo savo savininkų turtą, liūdnai žvangindami juos prie būdų kaustančiomis grandinėmis ir snukiais baksnodami į užšalusį vandenį sulankstytuose skardiniuose dubenėliuose, kurių dar nesuspėjo pavogti siautėjantys "metalistai". Neveltui Lietuvos gyvūnų globos draugijos gyvūnų globos namų darbuotojai teigia, kad būtent vėlyvą rudenį ir žiemos pradžioje gerokai išauga kiemsargių paklausa, todėl per vasarą į voljerus iš miestų gatvių suvežti ar šeimininkų atsižadėti šunys turi didžiausią šansą susirasti naujus globėjus. Tiesa, atsidūrę kokioje nors pamiškės sodyboje, tokie šuneliai dažniausiai tegali tikėtis tik buizos kaušelio ar vandenyje sumirkytų duonos plutelių bei nuo šeimininkų stalo atlikusių vištos ar žąsies kaulelių.
Bepigu kilmingiems grynaveisliams, kurių savininkai, įsigydami savo gražuolius, išleidžia kartais net ne po vieną tūkstantį litų. Jie ir toliau negaili investicijų savo "kilnojamajam" turtui. Sudarinėjami net individualūs racionai, todėl tokie šunys gali paniekinamai sukti savo nosis nuo įvairiausių specialiose parduotuvėse pardavinėjamų "Chapy" dešrų ar sausų maisto mišinių su veršiena, triušiena ar aviena. Nors ne kiekvienas gauna medalius šunų parodose, tačiau jų sportine forma neretai rūpinasi samdyti treneriai. Kelis kartus per metus ilgaplaukių veislių atstovai vedami į šunų kirpyklas, kur meistrai juos dailina net po penkias valandas. Vienas toks apkirpimas kainuoja nuo 20 iki 200 litų, tačiau keturkojams draugams negailima nieko. Tiesa, vaikytis madų nuolat parodose dalyvaujantiems keturkojams netenka, nes kiekvienai veislei nustatytas griežtas standartas, o bet koks nukrypimas nuo jo tuoj pat bus užfiksuotas griežtų arbitrų. Vis tik viename Kauno šunų grožio salone dirbančios meistrės tikino, kad kai kurios damos pageidauja, kad jų augintiniams būtų padaromos įmantriausios šukuosenos. Posakis, jog ilgainiui šuo supanašėja su savo šeimininku, labai išryškėja būtent čia: turtuolės savo keturkojų šukuoseną kartais derina prie savosios. Kirpėjos tikino, kad kartą joms teko vokiečių aviganį kirpti plikai. Žinoma, ne todėl, kad globėjas buvo "basas" nelyginant kulnas, o todėl, kad dievinamas šunelis su visa "šeima" turėjo vasarą keliauti į Izraelį, o ten jam būtų buvę per karšta. Dažnai šunų kirpyklose net susidaro eilės, ir klientams tenka kantriai laukti, kol bus "aptarnauti" jų kolegos. Bent jau kaunietės kirpėjos teigė, kad nė vienas kerpamasis joms nebandė įkąsti.
Žmogaus širdį gali užkariauti ir visiškas beveislis, kuris nesugeba net iš darbo sugrįžusiam globėjui atvilkti šlepečių. Šunims kaip niekad tinka pasakymas, jog reikia gimti ne kilmingu, bet - dalingu. Kaip taisyklė, kuo mažesnis bekilmis šunėkas, tuo jis labiau mylimas. Pensininkės net sau pagaili skanesnio kąsnelio, kad tik galėtų palepinti savo išdaigininkus. Gyvūnams skirtais reikmenimis prekiaujančių parduotuvių pardavėjos pastebėjo, kad prieš Kalėdas gerokai pagyvėjo prekyba šunims skirtais žaislais. Ne vienas šunelis, kaip kalėdinę dovaną, gavo ne tik vitaminais praturtintą dirbtinį kaulą, bet ir įmantrų kamuoliuką, guminį žiedą, estetiškus "stalo indus" ar bent jau naują pavadėlį. Neužsigulėjo ir specialiai šunims skirti paltukai bei megztiniai (specialistai tikina, jog mūsuose papildoma apranga reikalinga tik iš egzotinių kraštų atvežtų retų veislių šunims ar trumpaplaukiams, kai oro temperatūra ilgam nukrinta žemiau nei minus dešimt laipsnių). Turtingesnės moteriškės madingus rūbelius savo numylėtiniams užsisako pas privačius siuvėjus, o pensininkės numezga pačios. Išlepę keturkojai drąsiai išveja savo šeimininkus ne tik iš jų pamėgtų fotelių, bet kartais net iš teisėtų sutuoktinių lovų ir būna labai nepatenkinti, kai jiems primenama jų tikroji vieta. Šunų savininkai kartais net patys linkę aploti ar įkąsti jų globotinius įžeidusiems ar dėl netinkamo elgesio pastabą padariusiems praeiviams.
Kauno komunalininkai pernai išleido net dešimt tūkstančių litų ir miesto parkuose bei aikštėse pakabino specialias plastmasines dėžutes, kur turėtų būti surenkamos šunų išmatos. Tačiau geriausiu atveju tose dėžutėse galima aptikti tik cigarečių nuorūkų, nors, kaip žinia, nė vienas keturkojis nerūko. Nors šunų laikymo taisyklės įpareigoja visus šunų savininkus, vedančius savo globotinius pasivaikščioti, kartu neštis ir semtuvėlį bei maišelį jų išmatoms surinkti, tačiau baisiau nei per karą "užminuoti" šaligatviai ir kiemai byloja, jog šio reikalavimo nesilaikoma. Pirkėjų antplūdžio nepajuto ir šiais atributais iš anksto pasirūpinę prekybininkai. Nors už šį pažeidimą šunų savininkams nenumatytos baudos, tačiau jas skirti įpareigoti policijos pareigūnai tik retkarčiais surengia pavienius reidus. Kaip taisyklė, net ir jų metu nubaustųjų beveik nebūna. Policininkai sako, kad sulaikytas pažeidėjas aiškinasi, jog pridergė ne jo šuo. O šunys su savimi Europos Sąjungos jau patvirtintų gyvūnų pasų nesinešioja. Tačiau vargu ar padėtis pagerės ir nuo Naujųjų metų Kaune įsigaliojus naujoms gyvūnų laikymo taisyklėms, pagal kurias kiekvienas šuo ar katė turės būti užregistruotas ir paženklintas. Jau nuo sausio pirmos dienos už kiekvieną namuose laikomą gyvūną reikėtų mokėti vienkartinį 20 litų mokestį, o už kiekvieną daugiabutyje auginamą šunį kas mėnesį tektų pakloti dar 5 litus. Tačiau garsiai apie tai kalbėję politikai paskutiniu metu pritilo, mat prisiminė artėjančius rinkimus į savivaldybes, o kiekvienas naujas mokestis nedidina jų populiarumo. Tad veikiausiai beveislių mišrūnų šeimininkai dar ilgai gali būti ramūs dėl galimo piniginių suplonėjimo. Juo labiau, kad net nepaskelbtas konkursas, kuris nugalėtojui suteiktų teisę ne tik registruoti ir identifikuoti šunelius bei kates, bet ir kontroliuoti, kaip renkamas naujasis mokestis. Beje, šio konkurso laimėtojai turės pasirūpinti ir benamių gyvūnų gaudymu bei utilizavimu. Kol kas šeimininkų tiesiog į gatvę išmestais jų atžaloms atsibodusiais gyvais "žaisliukais" rūpinasi Lietuvos gyvūnų globos draugija, kurios bent jau Kauno skyrius verčiasi kaip išmanydamas, nes nei iš valstybinių, nei iš Europos Sąjungos fondų negauna jokios paramos. O kas dieną miesto gatvėse pagaunama bent po dešimt benamių šunų. Dar maždaug tiek į globos namus atgabena patys jų savininkai, tačiau sužinoję, kad be augintinio čia teks palikti ir dešimt litų jo maitinimui, neretai šunį paleidžia artimiausioje gatvelėje. Žinia, už tuos dešimt litų šunelio ilgai neišmaitinsi, o kai kuriems naujus šeimininkus pavyksta surasti tik po kelių mėnesių ar net pusmečio. Todėl labai praverčia labdara, gaunama iš šunų maistą gaminančios "Kikos" įmonės, dovanojančios neparduotą produkciją, baigiantis galiojimo terminui, bei iš privačių mėsos perdirbimo bendrovių tiekiami kaulai. Prie šių produktų pridūrus dar iš pirktų miltų išvirtas košes galima jaunus šunelius kas dieną pamaitinti po tris kartus, tačiau vyresnių nei penkerių metų šunų anksčiau ar vėliau laukia užmigdymas. Net ir iškeliaudamas į "amžinosios medžioklės šalį" keturkojis pridaro nemažų rūpesčių, nes juos utilizuoja tik viena Lietuvoje belikusi specializuota įmonė Rietave. Pagal paskutinį technikos žodį įrengta kompiuterizuota įmonė už kiekvieną perdirbamą gaišenos kilogramą reikalauja sumokėti po 60 centų. O kur dar transporto išlaidos? Tad gyvūnų globėjai ir Raudonojo šuns metais nesitiki didelių permainų.
