Akivaizdu, kad lietuvių literatūros pasaulyje vyksta nevisiškai įsisąmoninta, bet nuožmi kova: analfabetai, arba vadinamieji beraščiai, mėgina sunaikinti paskutinius buvusio raštingumo likučius. Ir toks įspūdis, kad neraštingumas dėl savo bejėgiškumo, dėl savo negalėjimo patekti į magiškąjį literatūros pasaulį nusprendė jį sunaikinti savo profanacija, lėkštumu, vulgarumu, vadinamu „prekiniais santykiais“.
Didžiausią paslaugą jiems teikia leidyklos, kurios siekia bet kokiomis priemonėmis išspausti iš kiekvieno mėšlo nors kruopelytę vaško, tai yra pelno. Todėl rašytojais dabar padaromi visi, kurie tik turi bent menkiausią norą jais tapti. Žinoma, rašyti gali visi ir apie viską, bet, po velnių, kodėl užmirštama, kad reikia mokėti rašyti? Teko matyti TV reportažą, kuriame keturis žmones pasmaugęs klinikinis debilas buvo vadinamas „žmogžudžiu rašytoju“, nes, matote, jis ten kažką paskrebinęs ant šikpopieriaus apie savo išsigimėliškus nuotykius. Debilas čia niekuo dėtas, tai paprasčiausia žurnalistinė silpnaprotybė. Kadangi vien tik žmogžudys labai nuobodu (juk tai kasdienybė, žmogžudžių dabar pilni pakampiai), o štai prilipdykime jam epitetą, padarykim rašytoju, – iš karto kitas skonis. Tiesą sakant, labai negeras skonis.
Knygų mugėje (o ir mieste taip pat) ant kiekvieno stulpo buvo išklijuotas plakatas, skelbiantis apie naujo lietuvių poezijos genijaus gimimą. Tiesą sakant, instinktyviai pagalvojau, kad tai policijos ieškomas nusikaltėlis. Anksčiau ant stulpų klijuodavo banditų nuotraukas. Paskaitęs jo knygą, pavadintą „Eilės“, supratau, kad pirmasis įspūdis nemelavo: jis iš tikrųjų nusikaltėlis. Jeigu neserga psichine liga. Raštingumo nusikaltėlis, nusikaltęs kalbai, poezijai, knygai. Suprantu, kad už pinigus dabar viskas galima. Ir drausti to nereikia, bet pasakyti, kad mėšlas yra mėšlas kiekvienas turime teisę.
„Labai norėčiau tikėti, kad ši knyga atspindi tai, kas aš iš tikrųjų esu, ką myliu, ko bijau, ką sapnuoju...“ – skaitau pirmąjį įrašą eilėmis pavadintoje knygoje, kurį pasirašo A. P., ir galiu nesunkiai spėti, kad tai Aleksandras Pogrebnojus, autorius. Nežinau, koks šio žmogaus išsilavinimas, ką jis veikia (žmonės šneka, kad siuva kelnes), ir nuomonę apie jį galiu susidaryti tiktai iš tekstų.
Tiesą sakant, kalbėti apie šią rašliavą kaip apie literatūrą per daug garbės: lengviau būtų įtikinti, kad gelžbetoninis stulpas yra kosminis laivas. Blogas palyginimas: stulpas turi daug daugiau galimybių pakilti į kosmosą nei A. Pogrebnojaus eiliavimai – į poezijos lygį. Pavyzdžiui, eilėraštis (tai ne citata, tai visas eilėraštis!):
Kartais norisi miegoti,Kartais norisi galvoti,Kartais aš nesuprantu, ko noriu,Kam aš gyvenu,Kartais pamatau tave,Kartais nusišypsai man sapne.
Teko dirbti vaikų laikraštyje – 10-12 metų poetai sukurdavo kur kas geresnių tekstų. Tokio lygio eiles atsiųsdavo apytikriai 7 metų vaikai. Taigi jau peršasi poeto (atsiprašau – lyrinio subjekto) diagnozė: infantilizmas. Šios ligos ištiktas žmogus išoriškai panašus į suaugusįjį, bet psichikos, elgesio bruožai būdingi vaikystės amžiui. Dar vienas tekstas:
Paliekam namusUžmirštam draugusDangus
Nerašom laiškųNemylim žmonių – baisu
Greičiau iš sapnųPabuskim kartu – kažkur
Turbūt taip yraKažką aš laikau delne
Ar nebūtų paprasčiau parašyti: išėjau nusimyžti ir dabar laikau delne daiktą, bet nežinau, ką su tuo daiktu daryti (turint omenyje vaikišką psichologiją ir suaugusio žmogaus atributiką). Ko gero, tokiu atveju yra vienintelė išeitis: nukratyt ir užsisegt kelnes, nes jeigu taip ilgai stovėsi, laikydamas rankoj... dabar tokie laikai, nežinia, ką gali pagalvoti žmonės.
Tiesa, kartais prasimuša suaugusio žmogaus suvokimas ir tada lyrinis subjektas atsidūsta – „kaip gera suprasti, kad tu ne kūrėjas“, tačiau jau kitame puslapyje jis vėl suvaikėja ir nori žaisti su mašinytėmis: „ašara lekia be šviesų ir švyturių“. Pamėginu įsivaizduoti ašarą su šviesomis ir švyturiais ir juokas kažkodėl neima. Daug kas paaiškėja, kai poetas papasakoja savo sapną, kuriame prisipažįsta: „aš Buratinas“. Kaip žinome, Buratinas (itališkame variante Pinokis) buvo išdrožtas iš medžio. Skaitydamas šiuos eilėmis vadinamus tekstus galiu spėti, kad poetas sapnuoja tai, ką jaučia realiame gyvenime. (Velniop tą lyrinį subjektą, nes juk skaitėme poeto prisipažinimą – knyga atspindi tai, kas jis iš tikrųjų esąs.) Taigi sapnai sapnais, o realybėje jis vaikšto į kiną ir neįsiklauso, ką apie jį galvoja merginos:
Sėdi kine prieš mane trys merginos.Aš jas kalbint bandau...Jos galvoja: Aleksandrai, tu – kretinas.Aš sakau: merginos, jūs juk aukos,Mano Nikolsonas draugas.
Atvejis, kai medžiotojas susikeičia vietomis su auka, gana dažnas pasaulyje. Nežinau, kokių aplinkybių auka tapo A. Pogrebnojus, bet kad kažkas jį „išdūrė“ – nėra abejonių. Ir labai nejauku matyti žmones, kurie nesupranta, kad tai, ką jie daro, yra niekalas. Ir ne tik nemano, atvirkščiai, – poetas jaučiasi esąs Bonapartas:
Vieną kartą kepiau bulves aliejuje. Jos iškepė.Išsiėmiau, sudėjau į lėkštę ir išjungiau ugnį.Nuskutau vieną bulvę ir įdėjau į puodą.Aliejus nori bulvę iškepti, stengiasi,Bet nepavyksta – ugnies tai nėra.Iš virtuvės išėjau aukštai pakelta galva,Pasijutau Napoleonas ir visą vakarą kambaryRikiavau kariuomenę.
Pasirodo, anekdotai apie bonapartus, patenkančius į beprotnamius, nėra laužti iš piršto. Tai simptomas.
P.S. Beje, leidyklas reiktų bausti už tokias knygas – kaip baudžiami restoranai, kuriuose patiekiamas sugedęs maistas su žiurkių išmatomis.
Štai tokio šlamšto dėka literatūra kompromituojama, maitojama, žmonės nuo paauglystės pratinami prie netiksliai, neteisingai vartojamų žodžių, prie kalbos skurdo ir išsigimimo, vėliau atsiranda nesugebėjimas įvardyti savo jausmų, būsenų, nupasakoti santykio su pasauliu, su buitim ir būtim.
P.P.S. Ir vis dėlto atsiranda žmonių, kurie, rašydami apie grafomaniją, ją reklamuoja.
