Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Šimtmečio senumo raudonų plytų pastatas vienoje iš centrinių Panevėžio gatvių, kuriame įsikūrusi bendrojo režimo PD kolonija, ne vienai moteriai tapo sunkaus išbandymo ir nevilties simboliu. Su savo likimu čia bando susitaikyti ne vien paauglės, kurių šiuo metu yra tiktai trys, didesnį ar mažesnį gyvenimiškąjį patyrimą turinčios žmonos, seserys ar mylimosios, bet ir žilagalvės močiutės. Pastarųjų yra ne tiek daug - skaičius svyruoja nuo 13 iki 17. Ką mąsto senutės, žvelgdamos pro grotuotus langus, kokias maldas vakarais šnibžda jų lūpos, kaip slenka niūrios kasdienybės akimirkos?
Skaudžiausias - nusikaltėlės statusas
Keturios močiutės, išdrįsusios nuoširdžiai pasidalinti savo išgyvenimais, ne aimanavo ar liejo skundus, o beveik vienu balsu tvirtino, jog kalėjimas nėra toks baisus, kaip atrodė išgirdus nuosprendį bei sužinojus, jog gyvenimo atkarpėlę teks praleisti šioje grotomis įrėmintoje aplinkoje. Žinoma, jos neslėpė, jog buvo labai sunku išsiskirti su namais, vaikais ir anūkais, palikti įprastus darbus, kasdieninę namų ruošą, tačiau daug skaudžiau šias moteris slegia žeminantis nusikaltėlės statusas. Ir, deja, šios dėmės jau niekas iš jų gyvenimo neišplaus... Vienos (o tokių - labai nedaug) čia "svečiuojasi" jau ne pirmą kartą, kitos, kurių, beje, dauguma - suklupo pirmąsyk gyvenime. Ir labai gaila, kad tai atsitiko pačioje senatvėje. Gal todėl šios moterys kelia didžiausią užuojautą kolonijos administracijos darbuotojoms... Pastarosios jau spėjo įsitikinti, kad močiutės, kaip ir paauglės, trokšta didesnio dėmesio, nuoširdesnių paguodos žodžių. Kolonijos Auklėjamojo darbo skyriaus viršininkei Reginai Stankuvienei senatvė visuomet asocijavosi su dvasios ramybe, anūkais, vaikštančiais aplink kojas, su mezginiu rankose, o čia, bausmės atlikimo vietoje, yra visiškai kitaip. Ir nors močiutė gali paimti į rankas mezginį - anūkai prie jos kojų čionai tikrai neprisiglaus...
Sanatorija be purvo vonių
- Kalėjimas - negražus pavadinimas, - sakė 60 metų Elena, su laisve atsisveikinusi prieš puspenktų metų, - nes aš čia jaučiuosi kaip sanatorijoje... ("Tiktai be purvo vonių", - šypsodamasi pridūrė Regina Stankuvienė, visai nenorėdama užgauti močiutės...). - Išsimiegi, ryte atsikeli, pavalgai, paskui daryk ką nori - gali į rankas paimti knygą arba mezginį, gali nueiti į Medicinos skyrių pasitikrinti kraujospūdį arba išgerti vaistų, gali iki valios plepėti su savo likimo draugėmis, o jei širdį suspaudžia liūdesys - niekas nedraudžia išeiti į kiemelį ir prisėdus ant suolelio pamąstyti, pabūti vienai su savo mintimis ir išgyvenimais...
Moteris neslėpė, jog nepalyginti blogiau buvo tardymo izoliatoriuje, kuriame ji praleido net dvejus metus. Tiek laiko praėjo, kol įvyko teismas. Elena buvo apkaltinta plėšimu, tačiau dabar apie tai kalbėti nenori. Nuteistoji tiktai patikino, jog pareigūnai vieną sykį "taip davė", kad ji pripažino viską, kuo buvo kaltinama. Pačios baisiausios akimirkos buvo suėmimas. Viskas įvyko taip greit ir taip netikėtai, todėl buvo be galo sunku susitaikyti su kitokio gyvenimo realybe. Tačiau ne visoms moterims pirmosios minutės nelaisvėje buvo tokios sunkios.
Psichologė Nijolė Martinkevičienė įsitikinusi, jog kuo vyresnis žmogus, tuo sudėtingiau jam yra prisitaikyti prie izoliacijos sąlygų, prie elgesio įrėminimo, prie tam tikrų apribojimų, tačiau pabrėžė, jog vyresnės moterys yra pačios rečiausios jos pacientės. Į ją šios kreipiasi su elementariausiais asmeninio pobūdžio klausimais - pasiskundžia, jog negauna laiško iš artimųjų, pasiguodžia dėl pablogėjusios sveikatos, pasidalina nuoskauda, o sutiktos koridoriuje arba kolonijos kieme neretai pasidžiaugia geromis naujienomis iš namų. Tačiau apie savo nusikaltimą visuomet kalba nenoriai. Joms gilesnes problemas norisi paslėpti ir išlaikyti savyje. Šios moterys net psichologei neatsiveria iki galo. Ir, matyt, taip elgiasi todėl, kad gyvenimiškoji patirtis padėjo suvokti, jog atvirumas ne visuomet gali būti suprastas. Tačiau iš tiesų prisitaikyti prie tokios aplinkos nėra lengva. Regina Stankuvienė įsitikinusi, jog tiktai pagyvenusios čia kurį laiką vyresniojo amžiaus moterys pradeda suvokti savo padėties baisumą. Pradžioje joms atrodo ne taip baisu, o vėliau, ėmus skaičiuoti, kiek laiko dar teks praleisti kolonijoje, neretai ne viena su didžiule širdgėla pareiškia, jog nebeištvers, neišgyvens, čia ir numirs... Tačiau jos visuomet ramiai priima bei suvokia visus reikalavimus ir sugeba juos vykdyti. Tai nulemia jų gyvenimiškoji patirtis.
Bendraamžių būryje saugiau
Kolonijos vadovai džiaugiasi atradę galimybę vyresnėms moterims sukurti saugesnę aplinką - jos gyvena atskirai nuo kitų nuteistųjų. Taip padaryti pavyko tiktai žymiai sumažėjus kalinių skaičiui. Gyvenamoji patalpa, kolonijoje vadinama sekcija, kurioje viena prie kitos glaudžiasi kelios dešimtys lovų, yra tarsi atskiras pasaulis. Atsidūrus bendraamžių būryje daug lengviau ir paprasčiau suderinti savus interesus, poreikius bei pomėgius, čia daugiau ramybės ir tylos. Čia nekyla ginčų dėl televizijos programos - moterys gražiuoju susitaria, kokį serialą žiūrės, čia anksčiau lipama į lovas ir ilgiau pamiegama rytais. Galimybę atlikti bausmę savo bendraamžių būryje moterys labai vertina.
Nepriprato prie "čefyro"
Nors vyresniojo amžiaus moterys nedirba, jos - rimčiausios pirkėjos kolonijos parduotuvėje, nes visos gauna pensijas. Nusipirkti daugiau vaisių, saldumynų jos gali sau leisti ir todėl, kad beveik nerūko, negeria "čefyro". Net 74 metų Irena tikino ragavusi šio "kalėjimų gardėsio", tačiau prie jo taip ir nepripratusi. Tiesa, kai kurios iš jų savo pensijas seniai perrašė vaikams ar anūkams. Regina Stankuvienė teigė ne kartą prašiusi moteris rimtai pagalvoti, ar būtina savo senatvei uždirbtus pinigus lengva ranka išdalinti dukroms ar sūnums. Juk pasitaikė nemažai atvejų, kai gyvendami iš motinų pensijų, vaikai jas visiškai pamiršta, nesuranda laiko ne tik aplankyti, bet ir parašyti laiško. Jie niekad taip ir nesužinos, kiek ašarų per tuos metus sugeria kolonijos pagalvės...
Nuo cepelinų - prie rankdarbių
Kaip ir kitose sekcijose, taip ir pas močiutes savaitgaliais ar net paprastomis savaitės dienomis pakvimpa pyragais, sausainiais ar kitais gardėsių kvapais. Moterys tikino netinginčios išsivirti net cepelinų, dažnai kepančios kotletus, įvairius blynelius. Nors kolonijos maistu nesiskundžia, tačiau joms labai norisi "naminio", labiau įprasto maisto. Danutė (64 m.) teigė anksčiau taip skaniai gaminti nemokėjusi - būtent kolonijoje bendro likimo draugės ją daug ko išmokė. Beje, moteris su širdgėla pripažino, jog valgių gaminimas šiuo metu jai mažiausiai rūpi - ją labiausiai slegia namuose likusi invalidė dukra, sūnus su anūkais. Jiems moteris atiduoda visą savo pensiją.
Močiutės čia išmoksta ne tik virtuvės paslapčių - bando siuvinėti, megzti, su malonumu skaito knygas (ypač romanus), laikraščius, susiranda kitų užsiėmimų... Šioms moterims darbštumo tikrai nestinga - tuo buvo galima įsitikinti besilankant jų gyvenamojoje patalpoje. Kiekviena lova išpuošta rankdarbiais, ant spintelių - savomis rankomis nunertos servetėlės, kruopščiai numegzti įvairiaspalviai suvenyrai, žaislai. Žinoma, dauguma šių grožybių keliaus pas vaikus ir anūkus, tik kažin ar už tai visos močiutės sulauks padėkos...
Lyg studentų bendrabutyje
Aštuonis mėnesius kolonijoje praleidusi jaunatviškai atrodanti Alina šią įstaigą bandė lyginti su studentų bendrabučiu. Moteris teigė jaunystėje ragavusi studentiško gyvenimo, todėl dar gerai prisimena, kaip po kelis gyveno viename kambaryje, kaip kartu virė valgį, dalinosi paskutiniais duonos trupiniais.
- Dabartinis gyvenimas man asocijuojasi su studentiškuoju. Skirtumas tik tas, jog nereikia eiti į paskaitas, būtina laiku keltis, gražiai pasikloti lovą... Lyg koks karinis parengimas. Tiktai vieni su tokiais dalykais susiduria jaunystėje, kiti - senatvėje, - šmaikštavo humoro jausmo net ir įkalinimo įstaigoje neprarandanti Alina...
Moteris teigė galinti ranką pridėjusi prie širdies pasakyti, jog iš tiesų kolonijoje nėra taip baisu, kaip atrodė.
Čia - jos vieta
Skirtingai nuo kitų nuteistųjų, nė viena iš pašnekovių nebandė savęs teisinti. Kritiškiausiai savo atžvilgiu nusiteikusi Irena (74 m.) tikino, jog čia yra jos vieta. Moteris buvo nuteista net 14 metų nelaisvės, tačiau dabar atsirado vilčių, jog ši bausmė gali būti šiek tiek sutrumpinta. Irena tvirtino, jog čionai nieko nestinga - vien laisvės. Anksčiau ji galvojo, kad iš čia gyva nebeišeis, o dabar vis dažniau aplanko kitokios mintys. Svarbiausia, kad būtų gerai namuose - kad nesirgtų anūkai, kad nenutrūktų laiškų srautas iš namų...
