Ramutė PEČELIŪNIENĖ
Nors kaunietė Irma Zelenkevičienė (57 m.) visaip neigė savo kaltę, nuolat tvirtino, jog savo vyro nenužudė, Kauno apygardos teismas nusprendė kitaip. Teisėjų kolegijai pakako įrodymų, kad moteris būtų pripažinta kalta, ir paskyrė jai aštuonerius metus kalėti Panevėžio moterų kolonijoje.
Šios šeimos drama vyko jau seniai, tačiau kulminaciją pasiekė pernykštę gruodžio 17-ąją. Teisme I. Zelenkevičienė porino, jog tos dienos ankstų rytą ją pažadino vyro keliamas triukšmas, grasinimai. I. Zelenkevičienė atsikėlė, apsirengė, tačiau vyras ir toliau buvo nusiteikęs labai agresyviai. Staiga jis, šaukdamas: "Aš tave paštyrinsiu", rankoje laikytu peiliu dūrė jai į ranką. I. Zelenkevičienė stipriai stūmė vyrą nuo savęs ir šis griuvo aukštielninkas. Tada ji, rankšluosčiu apsivyniojusi kraujuojančią ranką, puolė pro duris. Kadangi penktajame to paties namo aukšte gyvenusios dukros nerado, išbėgo į kiemą ir ilgokai vaikščiojo lauke. Pagaliau sutiko artimą kaimynę Aldoną Beržinskienę, su kuria nusprendė "padaryti butelį". Kaip tarė, taip ir padarė. Tuštindama stikliuką po stikliuko, I. Zelenkevičienė liejo ašaras ir guodėsi kaimynei dėl nevykusio savo gyvenimo. Galiausiai ji nusprendė žvilgterėti, kaip laikosi vyras. Deja, rado jį ten, kur ir paliko - ant grindų, jau mirusį.
I. Zelenkevičienės pusėn teisme stojo tik jos sesuo Regina bei sūnus Ričardas. Regina tvirtino, jog sesers vyras armijoje buvo kontūzytas, Todėl, matyt, ir tapo agresyvus. Jis ne tik skriaudė savo šeimą, mušė ir iš namų vijo žmoną bei vaikus, bet neleisdavo užeiti ir Irmos tėvams, seseriai. Tėvo agresyvumu piktinosi ir Ričardas Zelenkevičius.
Deja, kaimynai teisiamosios atžvilgiu buvo negailestingi. Jie tvirtino, jog Zelenkevičių šeima nebuvo darni, sutuoktiniai mėgo išgerti, paskui konfliktuodavo, mušdavosi. Vyriškis ne kartą kaimynams skundėsi, jog Irma jį mušanti, atimanti ir pragerianti jo pensiją. Dėl to vyriškis ne kartą savo pensiją yra slėpęs pas vieną kaimynę. Paskutiniu metu invalidu pripažintas A. Zelenkevičius silpnai vaikščiojo (tik pasiramsčiuodamas lazdele), vos kalbėjo, jo judesiai buvo visiškai sutrikę, nekoordinuoti. Algimantą gerai pažinoję kaimynai stebėjosi, kaip galėjo moterį pulti paliegęs, visiškai ligotas žmogus... Esą net ir išgėręs jis būdavęs pakankamai ramus.
Beje, teisme liudininkai išdrįso paskelbti, jog I. Zelenkevičienė turėjo meilužį, kurį meiliai Broniuku vadino. Duodamas parodymus, šis vyras pripažino, jog gruodžio 16-ąją (taigi žiemos viduryje) jo sodo namelyje svečiavosi teisiamoji, mat reikėję nudirbti kai kuriuos darbus. Kokie darbai vyksta sode žiemą - vyras nutylėjo. Pasivaišinusi moteris tądien išėjo namo, o po kelių dienų jis ir sužinojęs apie Algimanto mirtį... O Broniukas, pasirodo, buvo A. Zelenkevičiaus draugas. Vyrai kitados kartu dirbo, važinėjo į tolimuosius reisus. Vienąsyk pasikvietęs į svečius, Algimantas supažindino Bronių su savo žmona. Pažintis peraugo į rimtesnius jausmus, kurie greičiausiai suvaidino ne paskutinį vaidmenį šioje tragiškai pasibaigusioje šeimos dramoje.
