Lietuvoje sudužusio Rusijos naikintuvo nuolaužos negulės Kauno karo muziejuje, kaip kažkas gan išradingai buvo pasiūlęs. Eksponuojamos šalia sudužusios "Lituanicos" jos turėtų kažin kokią simbolinę reikšmę. Lietuva pranešė, kad grąžina nuolaužas Rusijai, tiesa, sieja šį aktą su žalos atlyginimu.
Pasirodo, nukritęs naikintuvas su keturiomis raketomis ir kulkosvaidžiu Lietuvai padarė ne tiek jau daug žalos - ji įvertinta 67 tūkst. litų. Piršlys A. Valinskas, prieš šešerius metus melagingai pranešęs apie viešbutyje padėtą bombą, buvo nubaustas 15 tūkst. litų bauda įvertinus tai, kad dėl šio pranešimo buvo sugaištas kelių pareigūnų brangus laikas (http://www.infolex.lt/scripts/sarasas2.dll?Tekstas=1&Id=39561).
Vilniaus oro uostas taip pat dabar jau dėl patiriamų nuostolių žada teistis su kiekvienu, kas melagingai praneša apie padėtus sprogmenis, o specialiosios tarnybos - ir visai pagrįstai - reikalaus atlyginti žalą iš kiekvieno nevykusiai pajuokavusio piemenėlio. Šįkart mūsų dosni valstybė Rusijos teršalus iškuopė už dyką, nors tai buvo ne menamas, o tikras triūsas (įdomu, ar veltui mums dirbo išsikviesti ukrainiečiai - juodosios dėžės šifruotojai?). Lieka viltis, kad prie Krašto apsaugos ministerijos neišvysim atriedančio rusiško sunkvežimio, prikrauto senų kapeikų monetų - panašiu būdu baudą kažkada mėgino susimokėti jau minėtas piršlys.
Kartais verta žinoti savo kainą, ginti savo interesus. Viena vertus, pasaulis atrodo abejingas, kurčias, egoistiškas, tačiau, kita vertus, jis gali būti neįtikėtinai lankstus ir kartais įmanoma pasiekti neįtikėtinų dalykų - tik reikia žinoti, ko sieki, reikia atkaklumo ir tinkamų priemonių. Sąjūdžio laikais prieš mus stovėjo viena iš galingiausių pasaulio kariuomenių, tačiau ji buvo bejėgė prieš sutelktą, nors ir nuogą, valią. Šiandien irgi galim pasiekti tai, apie ką dar vakar nedrįsom svajoti, tačiau turim nebijoti svajonių, turim nebijoti formuluoti tikslus, o juos suformulavę - atkakliai siekti įgyvendinimo. Labiau nei ko nors kito mūsų šaliai reikia ambicingo tikslo, be kurio laukia tik dūlėjimas, neviltis.
Kokia dar geresnė proga buvo formuluoti tokius tikslus, nei praėjusią savaitę Seime surengta diskusija "Lietuvos interesai Europos Sąjungoje" (http://www3.lrs.lt/cgi-bin/preps2?Condition1=264185&Condition2=)? Deja, konstruktyvaus prado šioje diskusijoje buvo mažoka. Klausantis kai kurių kalbų galėjo susidaryti įspūdis, kad aukščiausi šalies pareigūnai susirinko tik tam, kad pavirkautų dėl ES krizės, didžiųjų valstybių egoizmo, ES institucijų atitolimo nuo paprastų piliečių. Įdomu, kad tai buvo kalbama kaip apie tolimus dalykus, kuriuose mes nei dalyvaujame, nei galime jiems daryti įtaką.
Tampa visai suprantama europarlamentarės O. Juknevičienės pastaba: "Lietuva dar sunkiai identifikuojasi Europos Sąjungos sudėtyje". Galima buvo stebėtis mūsų pareigūnais, kurie ilgose savo kalbose įsigudrino visiškai apeiti tą klausimą, dėl kurio lipo į tribūną: kokie mūsų interesai Europos Sąjungoje ir kokiais būdais mūsų tikslai gali būti pasiekti? Kokia prasmė postringauti apie ES krizę, jei patys nesame apsibrėžę, ar esame už glaudesnę ES integraciją, ar už federacinį modelį, ar už ES finansinių resursų paskirstymo reformą, ar už dabartinės tvarkos, akcentuojančios paramą žemės ūkiui, išlaikymą. Kalbose nuolat buvo reklamuojama mūsų misija Gruzijoje, Ukrainoje ir Moldovoje, tačiau gyvybiškai svarbų klausimą, santykių su Rusija problemą Europos Sąjungos kontekste, vėlgi sugebėta apeiti. Jau net nekalbu apie šviežut šviežutėlę Seimo rezoliuciją, kurioje minimas Kaliningrado srities demilitarizavimas (http://www.omni.lt/index.php?base/z_312957). Ar mes tikimės, kad tai galės būti įgyvendinta be ES aktyvios veiklos? Kaip buvo galima suprasti, Lietuva šio klausimo nebekels, o rezoliucija buvo priimta mums patiems kelias valandas pasidžiaugti savo skambiais žodžiais.
Gana konceptuali buvo prezidento V. Adamkaus kalba. Joje dar kartą iškelta idėja, į kurią būtina įsiklausyti: Lietuva turi tapti aktyviai veikiančia regiono lydere. Žinoma, būtų geriau, jei tas regionas būtų bent kaip apibrėžtas, nes skaitydamas vien šią kalbą ir nesigilindamas į kontekstą gali pagalvoti, kad kalbama apie Juodosios jūros regioną. Dar rimtesnė prezidento raginimo yda, beveik paneigianti jo vertę - nepateikta net užuominų, kur mes savąjį regioną galėtumėm vesti. Jei neturim vertybių, kurias dera ginti ir propaguoti, tai apie bet kokį lyderiavimą negali būti ir kalbos. Prezidentas visų pirma kalba apie ekonomikos vystymąsi: "Lietuva privalo tapti investicijų ir inovacijų traukos centru bei greitkelių, geležinkelių, naftotiekių ir dujotiekių kryžkele." Tačiau vargu, ar per Lietuvą nutiestas rusiškas vamzdis automatiškai iškels mus į lyderio pozicijas, o pritraukti investicijas - tai ne lyderio misija, o tiesiog kiekvienos šiuolaikinės valstybės gyvybės ar mirties klausimas. Prezidentas savo kalboje bene tris kartus atkakliai pakartojo, kad ES Lietuvai yra įrankis šalies gerovės augimui pasiekti. To nenuneigsi, bet, kita vertus, toks merkantilinis požiūris pernelyg siauras ir neperspektyvus. Tiesa, kad nuo pat sukūrimo tuometinė Europos anglies ir plieno bendrija buvo ekonominė sąjunga, tačiau net ir šios Bendrijos įkūrėjai daugiau nei prieš 50 m. visų pirma rūpinosi idėjiniais naujosios Europos pagrindais, tiesa, suprasdami, kad juos visų pirma reikia kloti pasitelkus ekonomines priemones. Šiuo metu ES jau išaugus šias vaikiškas kelnytes, ir to nesuprantant tapti vedliu neįmanoma.
Prezidento kalboje pasigedome vertybinio pamušalo, tačiau jo nepritrūko kalbant europarlamentareu O. Juknevičienei. Ji vienintelė kalbėjo į diskusijos temą, palietė daugelį esminių klausimų, nors kita vertus, jos kalba gana kontraversiška. Pasak europarlamentarės, vis labiau ekonomiškai, todėl ir politiškai esame priklausomi nuo Rusijos, ir dėl šios priežasties labai dažnai esame įvardijami prorusiškais ir vykdančiais tokią politiką. Būtų įdomu sužinoti, kas Lietuvą taip apibūdina - S. Berlusconis, G. Schroederis, J. Chiracas, T. Blairas? Europos politikos padangėje sunku įžvelgti tokį principingumą, apie kurį kalba O. Juknevičienė, todėl taip teigiant reikėtų didesnio tikslumo. Dar vienas O. Juknevičienės pastebėjimas: "Lietuvos vaidmuo dabartinėje politinėje erdvėje, mano manymu, turėtų vis dažniau remtis ne tik Jungtinių Amerikos Valstijų bei NATO interesų atstovavimu, tačiau ypač bendra Europos Sąjungos pozicija, tai derinant ypač su didžiausiomis Europos Sąjungos valstybėmis". Europarlamentarė galėtų tuo pačiu ir pasakyti, su kokiomis valstybėmis reikia "derinti poziciją" iškilus tokiam klausimui, kaip, pavyzdžiui, Irako karas: Prancūzija, Jungtine Karalyste, Vokietija? Bendros ES pozicijos paprastai nebūna, o Lietuva kaip ir bet kuri kita, didelė ar maža, ES valstybė turi teisę ginti savo poziciją, net jeigu kas nors tai gali interpretuoti kaip atstovavimą Amerikos interesams.
Ką sužinojome iš šios diskusijos? Prezidentas V. Adamkus pareiškė, kad Lietuva besąlygiškai rems ES plėtrą į valstybes, kurios atitiks narystei keliamus kriterijus. Užsienio reikalų ministras A. Valionis kalbėjo, kad Lietuva pasisako už glaudesnį politinį ES bendradarbiavimą, taigi už labiau centralizuotą, o ne federacinį ES modelį. Tačiau šie postulatai nuskambėjo kažkaip fragmentiškai ir iš tikrųjų dar nėra aišku, ar, pavyzdžiui, dėl ES plėtros į Turkiją mums jau nėra ko diskutuoti ir ar didesnė ES politinė sanglauda jau iš tikrųjų yra oficialus mūsų interesas ES.
Ką galime nuveikti Gruzijoje, Ukrainoje, Moldovoje? Aišku, gerai, jei galime konsultuoti šias šalis, vykdančias reformas. Kita vertus, galime didžiuotis savo misijomis, tačiau Europos Sąjungai šios šalys - trečiaeilis klausimas. ES šiose valstybėse turi šiokį tokį ekonominį interesą, bet čia mes mažai ką galime padėti ar patarti. Kita dalykas - demokratizacija, be kurios žengti link ES neįmanoma nė žingsnio. Tik bėda, kad pačioje Lietuvoje žmonių pasitenkinimas demokratija yra gana žemas, tad šioj srity, nors kai ko ir galim pamokyti artimesnius bei tolimesnius kaimynus, visų pirma turim apsišluoti savo kieme.
Veikti dar yra ką. Praėjusią savaitę paskelbtas šių metų pasaulio valstybių korupcijos suvokimo indeksas atskleidė, kad Lietuva vis dar išlieka korumpuotų valstybių sąraše (http://www.omni.lt/index.php?base/z_313989). Neverta daug aiškinti, kad korupcijos mastai turi įtakos žmonių pasitenkinimui demokratijos padėtimi šalyje. Pagal korupcijos paplitimą gerokai atsiliekame nuo Estijos, taip pat Slovėnijos ir Vengrijos, tačiau, kita vertus, Lietuvoje padėtis geresnė nei Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje. Taigi į gilią depresiją kristi neverta, tačiau nuveikti dar yra ką. Pilietinis aljansas prieš korupciją praėjusią savaitę padarė pareiškimą dėl kovos su korupcija prioritetų (http://www.transparency.lt/naujienos.php?news_id=216), kuriame tiksliai įvardijamos priemonės, galinčios apriboti korupcijos plėtojimosi sąlygas Lietuvoje ir tuo pačiu pagerinti demokratijos kokybę. Pareiškime neapeinamas ir šiuo metu karščiausias Lietuvos politikos taškas - spaudimas ministrui pirmininkui ir jo atsisakymas atskleisti visas jo žmonos viešbučio "Crowne Plaza" įsigijimo ir valdymo aplinkybes.
Kuo tik nebuvo kaltinamas A. Brazauskas per savo karjerą - pradedant turto grobstymu ir baigiant išdavyste. Jam teko nuryti ne vieną karčią piliulę ir išgyventi sunkių dienų, tačiau įforminto puolimo, oficialaus proceso kažkokiu beveik mistiniu būdu jam vis pavykdavo išvengti, o bet kokie kaltinimai ir įtarinėjami nuo jo nutekėdavo kaip nuo žąsies vanduo. Jau ne tik eiliniai piliečiai, bet ir politologai ėmė tikėti ypatinga šio lyderio "charizma". Pavyzdžiui, prisiminkime tik vieną mažą epizodą. 2001 m. birželio 20 d. tuometinis LSDP pirmininkas A. Brazauskas lankėsi Maskvoje - lyg tyčia tą pačią dieną, kai Naujoji sąjunga nusprendė nutraukti valdančiosios koalicijos sutartį su R. Pakso vadovaujamais liberalais ir pradėti derybas su socialdemokratais. Iš Kauno į Maskvą ir atgal A. Brazauską skraidino lėktuvas, užsakytas Jonavos bendrovės "Achema", kurios vienas iš savininkų yra LPK prezidentas B. Lubys. Šis lėktuvu skrido kartu, o už kelionę A. Brazauskas nemokėjo. Kai A. Brazauskui lankantis Maskvoje jam mobiliojo ryšio telefonu paskambino žurnalistai, A. Brazauskas teigė jau grįžęs ir esąs Kaune. Jis teigė į Maskvą vykęs pasveikinti 70 m. jubiliejaus proga seno bičiulio, pavarde Babykinas. Vėliau A. Brazauskas pripažino, kad į Maskvą vyko paprašytas B. Lubio ir ten susitiko su dujų verslo bendrovės "Itera" vadovais. Už tokius babykinus bet kuris politikas būtų išmestas iš borto, tačiau A. Brazauskas po kelių savaičių ramiausiai perėmė į savo rankas vyriausybės vairą. (Kas tas Babykinas, neaišku iki šiol).
Praėjusią savaitę remiamas prie sienos A. Brazauskas pažėrė daug emocingų, tačiau ne visai rimtų pareiškimų - esą 15 m. jis dirbęs Lietuvos labui ir nėra nusipelnęs tokio puolimo, su Seimo komisija nebendradarbiausiąs, reputacija jam nesvarbi, nes jis dirbąs ne dėl reputacijos, apie viešbučio reikalus jis nieko nežinąs, o skaidrumo reikalavimas tai - brovimasis į jo asmeninį gyvenimą ir pan. Tačiau faktas lieka faktu. Jo žmonos (beje, irgi politikės!) pajamų ir turto deklaracija, kurioje ištirpsta milijonas ir kažkaip neatsispindi brangaus viešbučio nuosavybė, užmena mįslių (http://www.vrk.lt/rinkimai/2002/savivaldybes/kandidatai/1410/kandidatai_deklaracija_jsp_ri_id_15_asm_kod_204178.htm). Piliečiams ne vis vien, kokius milijonus varto premjero šeima, kokiu būdu ji klimpsta į skolas. Jeigu viskas švaru - kam tai slėpti? Turi nugrimzti praeitin laikai, kai politikų turto deklaracijomis niekas nesidomėjo - pavyzdžiui, 1999 m. premjeru pirmą kartą skiriant R. Paksą, jis deklaravo, kad jo metinės pajamos vadovaujant bendrovei "Restako" buvo lygios beveik nuliui, ir niekas net nemirktelėjo. Politikų ir eilinių piliečių privatus gyvenimas turi būti traktuojamas skirtingai. Žinoma, politikų dorumo tyrimai Seimo komisijoje ir tuo būdu neišvengiamas jų politizavimas gali tik sukompromituoti pačią skaidrumo idėją. Tačiau kas pasakys, kodėl šiuo atveju tyli STT ir kitos tarnybos? Vis dėlto visų pirma skaidrumas - paties politiko garbės reikalas, ir visuomenė turi politikus priversti tai suprasti.
