Priimdamas Prezidento rinkimų įstatymo pataisą Seimas gerokai sumaišė prezidento rinkimų kortų malką. Šia pataisa iš rinkimų išstumiamas Rolandas Paksas. Vis dėlto galutinį žodį, matyt, dar tars Konstitucinis Teismas, tad galimų rinkimų scenarijų padaugėjo, padėtis tapo dar sudėtingesnė, jau europietiškiems mūsų rinkėjams ir politikams gyvenimas kažin ar palengvėjo.
Tačiau lengvo ir paprasto gyvenimo politikoje ir neverta tikėtis. Tad siauskit, politinės audros, ginkit tolyn į sūkuriuotas marias mūsų minčių laivelį!
Priimant minėtą įstatymo pataisą politinėje cirko arenoje galėjome matyti daugybę įdomių žongliravimų, komiškų paslydimų, akrobatinių persivertimų ir vaikščiojimų ištemptu lynu. Vis dėlto turėčiau pripažinti, kad šįkart šis vyksmas nebuvo beprasmiškas, nes problema, su kuria susidūrė Seimas, išties rimta. Pakeičiant įstatymą sutramdomas įžūlus išsišokėlis, tačiau vis dėlto negali atsikratyti įtarimų, kad naujoji pataisa taiso ne tik įstatymą, bet gal ir pačią Konstituciją (kuri buvo rašyta normaliems žmonėms). Išlieka ir konfūzas dalies rinkėjų akyse - sunkoka atsakyti į klausimą, ar tik pataisa nepriimta išsigandus "kovotojo su korupcija Nr. 1". Kita vertus, akivaizdu, kad apkaltos būdu pašalinto iš pareigų buvusio prezidento dalyvavimas rinkimuose yra tikras nesusipratimas - valstybė paverčiama vieno asmens ambicijų tenkinimo scena, kenčia tarptautinis šalies prestižas. Lygia greta pradėta priiminėti Konstitucijos pataisa, kuri užkirstų kelią R. Paksui (ir, žinoma, kitiems panašiems prasižengėliams, kuriuos dar gali išauginti Lietuvos žemė) dalyvauti kituose prezidento rinkimuose.
Kaip minėta, persivertimų priimant Prezidento rinkimų įstatymo pataisą buvo išties įdomių. Didžiausi pataisos šalininkai buvo liberalcentristai, tačiau būtent jų atstovai Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete apsisprendžiant dėl pataisos balsavo prieš arba susilaikė. Vieną dieną laikinai einantis prezidento pareigas Artūras Paulauskas skundėsi, kad jos priėmimą stabdo socdemai. Kitą dieną jau patys socialdemokratai įtikinėjo A. Paulauską teikti pataisą, kad ją būtų galima priimti ypatingos skubos tvarka. Susvyravo ir vienas iš aktyviųjų R. Pakso nušalinimo šalininkų socialdemokratų partijoje Vytenis Andriukaitis. "Omni laiko" straipsnio "Paksisiada ir Paksisėja" autorius balsuodamas susilaikė. Česlovas Juršėnas, iš pradžių pasisakęs prieš pataisą, vėliau pakeitė nuomonę, tačiau balsavime pasistengė nedalyvauti. Galų gale net ir Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkas Alvydas Sakalas, kurį palankumu R. Paksui sunku įtarti, ragino priėmus pataisą visam Seimui iš karto kreiptis į Konstitucinį Teismą, kad šis duotų atsakymą, ar pataisa nepažeidžia Konstitucijos. Tačiau galų gale ir šios idėjos buvo atsisakyta, paliekant iniciatyvą liberalams demokratams.
Kodėl taip sparčiai kito nuomonės? Kas atsitiko? Savo žodį tarė ministras pirmininkas ir socialdemokratų partijos vadovas Algirdas Brazauskas, kuris buvo svarbiausias šios pataisos variklis. Iš pradžių jis pareiškė, kad negalės likti Vyriausybės galva, jei prezidentu vėl bus išrinktas R. Paksas, o paskui padarė ir iki šiol dar neregėtą spaudimą savo frakcijai. Šiaip A. Brazauskas, kaip partijos pirmininkas, stebėtinai tolerantiškas - kaip kandidatą į prezidentus jis remia Č. Juršėną, tačiau neslepia, kad ir Valdas Adamkus jam būtų priimtinas, ir Vilija Blinkevičiūtė - "perspektyvi" (tiesa, per praeitus rinkimus jis kažkodėl nebuvo tiek tolerantiškas savos partijos kandidatui V. Andriukaičiui, kuriam paramą reiškė tik pro sukąstus dantis). A. Brazauskas nėra linkęs "auklėti" savo partijos narių ir ne kartą abejingas stebėjo jų išdaigas, pats turėdamas visai kitą nuomonę - pavyzdžiui, taip buvo priimant svarbų sprendimą, uždraudžiantį parduoti žemę užsieniečiams, Aukštojo mokslo įstatymą, tąsantis su Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu - namų šeimininkų ir nuomininkų problema. Tačiau dabar partija pakluso savo vado komandai "ramiai". Patį A. Brazauską labiausiai paveikė užsienio valstybių prezidentų ir kitų aukštų pareigūnų pašaipa ir nerimas - nejaugi Lietuva į jų tarpą pasiųs vėl tą patį susikompromitavusį "kolegą"? Iš šios istorijos galime padaryti dvi išvadas. Visų pirma Lietuva turi ir ateityje vis labiau turės atsižvelgti į Vakarų partnerių nuomonę ne tik dėl ekonominių, politinių klausimų, tačiau ir dėl vieno ar kito politiko asmenybės. Antra, socialdemokratų partija, nors ir kiek kalbėtume apie jos susiskaldymą, lemiamu momentu pasiduoda savo vadovo autoritetui.
Tačiau, kaip jau minėta, Prezidento rinkimų įstatymo pataisa kol kas dar negarantuoja R. Pakso pašalinimo iš rinkimų. Konstituciniam Teismui ją pripažinus prieštaraujančia Konstitucijai R. Paksas galėtų jaustis pasiekęs mažą pergalę, o jo galimybės laimėti prezidento rinkimuose dar labiau padidėtų. Šis politinis žingsnis, nors ir pateisinamas, bet kartu ir ganėtinai pavojingas.
Kita vertus, jei Konstitucinis Teismas nuspręs, kad pataisa Konstitucijai neprieštarauja ir R. Paksas rinkimuose dalyvauti negali, savo kandidatūrą greičiausiai atsiims ir V. Adamkus. Nelikus R. Pakso, jo galimybės mobilizuoti "antipaksinį" frontą ir laimėti rinkimus pastebimai sumažėtų, be to, jis ir pats jau seniai kalba, kad rinkimuose nori grumtis tik su R. Paksu. Nedalyvaujant V. Adamkui su didžiausia nosimi liktų liberalcentristai. Gal tai būtų ir nebloga pamoka partijai, kuri norėjo būti už visus gudriausia, pirmoji parėmė šį kandidatą ir iš savo žmonių suformavo jam rinkimų štabą. Nedalyvaujant R. Paksui ir V. Adamkui rinkimų lyderių trijulė būtų visai įdomi - Č. Juršėnas, P. Auštrevičius, V. Blinkevičiūtė, o netikėtumai per rinkimus būtų garantuoti.
