Kas yra svarbiausias veikėjas - pilietinė visuomenė, kuriai padeda valstybė, ar valstybė, kuriai padeda pilietinė visuomenė? Toks klausimas iškilo vienoje diskusijoje, kurioje teko dalyvauti praėjusią savaitę. Šį klausimą kažkas palygino su garsiąja vištos ir kiaušinio dilema.
Diskusijoje dalyvavęs prof. A. Kulakauskas išdėstė savo požiūrį: mes Lietuvoje turime ir vištą, ir kiaušinį, tik pas mus višta tąjį kiaušinį sulesa.
Imitacinė demokratija
Šiomis dienomis Lietuvoje atsirado parlamentinė politinė partija, jau savo pavadinimu deklaruojanti orientaciją į pilietinę visuomenę - Pilietinės demokratijos partija. Šios partijos lyderis Seimo pirmininkas V. Muntianas prakalbo apie tai, kad šaliai būtinas piliečių aktyvumas, užsiminė, kad būtina tartis su pilietinės visuomenės atstovais pačiais įvairiausiais klausimais ir net pamėgino užmegzti tokį dialogą. Ar šis požiūris gali atverti naują puslapį Lietuvos politiniame gyvenime?
Ne paslaptis, kad Lietuvos gyventojai kol kas negali patirti demokratinio valdymo privalumų, nes mūsų šalyje kol kas neveikia vakarietiško pavyzdžio demokratija. Čia įsitvirtino demokratijos tipas, žinomas ir kitose Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kurio būdingas bruožas - pilietinės visuomenės trūkumas. Ši demokratijos atmaina mokslinėje literatūroje pakrikštyta įvairiais vardais - demokratija, "nuleista" iš viršaus, formali, tuščiavidurė, imitacinė, pusinė, procedūrinė, nomenklatūrinė demokratija. Tokia demokratija sudaro sąlygas laisviems rinkimams, žodžio laisvei ir daugelio žmogaus teisių įtvirtinimui, tačiau iškreipia demokratinį valdymą, sudaro prielaidas korupcijai, socialinei atskirčiai, nekontroliuojamam įvairių valdžios ir verslo grupuočių įsigalėjimui. Pilietinės visuomenės silpnumas Vidurio ir Rytų Europos šalyse kildinamas visų pirma iš komunistinės praeities, kai autoritarinė valdžia stengėsi su šaknimis išrauti bet kokias pilietinės visuomenės apraiškas - beje, kur kas atkakliau, nei tai darė įvairaus plauko diktatoriai, pavyzdžiui, Lotynų Amerikos šalyse, leisdavę gyvuoti bent jau šalpos fondams, o neretai ir laisvoms profsąjungoms.
Pastaraisiais metais pilietiškumo neskatino ir integracijos į Europos Sąjungą procesas. Reformos vyko pernelyg sparčiai ir buvo pernelyg nulemtos Briuselio, kad jas vykdant būtų galima išsamiai tartis su visuomene. Be abejo, prisidėjo ir kultūrinis, ekonominis, socialinis šokas, kurį gyventojai patyrė transformacijos metu. Kolektyviškumo vertybes stelbė sunki kova už būvį, daugeliui reikėjo iš naujo ieškoti vietos po saule. Buvo pernelyg patikėta individualistine iškreipto liberalizmo "laukinių Vakarų" ideologija. Tas perlenkimas galų gale atsisuko prieš mus ir gimdo didžiulį nepasitenkinimą ir nusivylimą.
Populistai - už pilietinę visuomenę
Taigi šiame svarbiame fronte už pilietiškumą sulaukėme naujų kovotojų. Kokius karžygius į kovą mes V. Muntianas ir jo vadovaujama Pilietinės demokratijos partija? Tiesą sakant, jo kariauna iki šiol garsėjo kitais darbais, nesusijusiais su rūpesčiu dėl pilietinės visuomenės. Vienas riteris tapo žymus, kai iš buvusio partijos vado pasiskolino 30 tūkst. litų nemokamo gydymo išlaidoms padengti, kitas, pardavęs 60 žemės sklypų, mokesčius sumokėjo tik spaudai apie tai parašius ir atstatydinimo išvengė tik dėl spragų įstatymuose. Dalis kariaunos - marga samdinių grupė, mielai parsiduodanti bet kokiam kunigaikščiui, kuris daugiau pasiūlys, kita pusė - pasprukusi iš Darbo partijos laivo, kai kilo panika šiam ėmus skęsti. Ar apie pilietinės visuomenės ugdymą buvo kalbama suvažiavime, kuris įkūrė Pilietinės demokratijos partiją? Žinoma, kad - ne.
Pats V. Muntianas galbūt išties bent jau šiuo metu tikisi pamėginti išjudinti Lietuvoje pilietinę visuomenę. Tiesa, kol kas jis aiškiai nesugeba išdėstyti, kaip ketina tą daryti, kokių konkrečių žygių ar iniciatyvų imsis, kokius siūlys įstatymus ar jų pataisas. Pirmoji patirtis atskleidė, kad jo ištiestą ranką nelabai kas skuba paspausti. Tad šiuo metu tenka skeptiškai vertinti perspektyvą, kad naujosios partijos veikla sustiprins Lietuvos pilietinę visuomenę. V. Muntiano partija kartais vadinama populistine. Lieka pasidžiaugti nebent tuo, kad Lietuvos populistai mėgina joti ne ant juodųjų arkliukų, o pasitelkia pilietinės visuomenės šūkius. Galbūt tai požymis liudijantis, nors dar ir tolimą, aušrą.
Caro Rusijoj buvo geriau
Čia pats laikas sugrįžti prie plėšriosios vištos pavyzdžio, kuriuo pradėjome šį tekstą. Reikia išsklaidyti kai kuriuos mitus, pamėginti išklibinti grynai ideologines užtvaras, stabdančias pilietinės visuomenės raidą. Taigi, višta ar kiaušinis, kas yra pirminis elementas? Dažnai manoma, kad liberalioje demokratinėje visuomenėje yra tuo geriau, kuo mažiau valstybė kišasi į pilietinės visuomenės veiklą, nes pati pilietinės visuomenės esmė - laisva, savarankiška piliečių veikla. Deja, toks požiūris nėra iki galo tikslus. Pilietinė visuomenė niekada netaps aktyvi ir gyva, jei bus ignoruojama valstybės. A. Toqueville'is buvo teisus, Jungtinių Valstijų demokratijos esmę XIX a. siedamas su gyva bendrijų veikla ir didelėmis amerikiečių savivaldos galimybėmis. Tačiau naujausi sociologiniai tyrimai į šį reiškinį leido pažvelgti kiek kitomis akimis.
Pasirodo, JAV valdžia nuo pat šalies įkūrimo pilietinės visuomenės ugdymui skyrė specialų dėmesį ir tikslingai plėtojo šią veiklą. Tai patvirtina Jungtinės Karalystės, Suomijos ir daugelio kitų šalių pavyzdžiai. Peršasi labai aiški išvada apie tai, ką turi daryti valstybė - reikia sudaryti sąlygas nevyriausybinių organizacijų ir įvairių bendruomenių veiklai, suteikti šioms organizacijoms atitinkamus įgaliojimus, sukurti mechanizmus, kurie leistų įvertinti jų nuomonę priimant sprendimus. Tik taip pasieksime, kad galų gale pradėtų mažėti atotrūkis tarp valdžios ir žmonių, kad būtų įsiklausoma į įvairioms visuomenės dalims atstovaujančių interesų grupių nuomonę, kad tobulėtų valdymas, mažėtų biurokratizmas ir korupcija, galų gale, kad žmonės įgytų galimybę savo likimą perimti į savo pačių rankas. Jei nevyriausybinės organizacijos bus laikomos pastumdėlių vietoje, kaip yra dabar, padėtis nesikeis.
Estija, rodos, išpažįsta dar nuoseklesnį ekonominį liberalizmą nei Lietuva, tačiau šios šalies parlamentas prieš keletą metų patvirtino Estijos pilietinės visuomenės vystymo koncepciją, kuri numato aiškią pilietinės visuomenės organizacijų ir parlamento bendradarbiavimo schemą. Lietuvoje toks supratimas ateina tik labai pamažu. Lietuvos istorikas A. Kulakauskas sako, kad net ir caro Rusijos laikais Lietuvos žmonės turėjo didesnį balsą priimant sprendimus dėl vietos mokyklų, ligoninių ir pan., įvertinus net ir tai, kad caras prieš susibūrusius žmones kartais paleisdavo kazokus. Šių dienų Lietuvoje kazokų būrių nėra, tačiau sugebama tvarkytis kiek subtilesnėmis, nors ne ką mažiau radikaliomis priemonėmis.
