Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Pakaunė. Trečia valanda nakties. Prie visą parą veikiančios nedidukės laikraščių kioskelį primenančios privačios parduotuvėlės stabteli lengvasis automobilis. Vairuotojas lieka laukti, o iššokęs keleivis porą kartų krumpliais barkšteli į stiklinį langelį. Už prekystalio snūduriavęs pardavėjas staigiai atkabina kabliuką. Tačiau užuot išgirdęs, kokios prekės pageidaujama, ir išvydęs tiesiamus pinigus, pamato medžioklinio šautuvo vamzdį ir išgirsta: "Pinigus!" Kūnas nueina pagaugais, mintyse smilkteli parduotuvėlės savininko patarimas: "Jei kas, pirmiausia saugok save..." Pardavėjas drebančiomis rankomis ištraukia spintelės stalčiuką ir ištiesia plėšikui. Grobis plėšikui ne kažin koks - keliolika litų. Mat stambesnes kupiūras dar iš vakaro paėmė savininkas, o per keletą valandų daug nepriprekiausi... Pardavėjas net nesistengia įsidėmėti nužviegiančio automobilio valstybinių numerių - žino, jog dėl tokių nuostolių savininkas tikrai nesikreips į policiją. Argi juos suras, ar beieškos plėšikų - tai kam gaišti laiką...
"Akistata" žino apie ne vieną panašų apiplėšimą, taip ir nepatenkantį į nusikaltimų suvestines. Užpulti pardavėjai kartais apie tai net nepraneša prekybos įmonių savininkams - nuostolius padengia iš savo kišenės ir darbuojasi toliau. Juo labiau tokie nelinkę atvirauti, kaip pavyko išvengti plėšikų susidorojimo, kokios mintys užplūdo išvydus viskam pasiryžusio plėšiko rankose laikomą peilį ar pistoletą...
Kiekvieną dieną policijos pareigūnai gauna po keletą pranešimų apie įvykdomus brutalius parduotuvių apiplėšimus, vis dažniau - ginkluotus. Reikiamomis apsaugos priemonėmis neaprūpintų parduotuvėlių darbuotojai prieš žiauriausiems veiksmams pasiryžusius įsibrovėlius pasijunta esantys bejėgiai, jų gyvybė tokiomis akimirkomis pakimba ant plauko...
Barmenę puolė peiliu
Priešpaskutinę sausio dieną Kauno apygardos teismas paskelbė nuosprendį kauniečiui Romualdui Šimkevičiui (40 m.) už Taikos prospekte esančio baro-parduotuvės "Mažoji picerija" barmenės Deimantės S. nužudymą. Trimis peilio dūriais nužudytos trisdešimtmetės lavoną, gulintį šalia žaidimų automato, praėjusių metų gegužės 6-osios paryčiu aptiko bendradarbės. Šoko ištiktos moterys apie tragediją iškart informavo policiją, kuri įtariamąjį nustatė ir sulaikė tą patį rytą!
Per tardymą kaunietis R. Šimkevičius neneigė tą vakarą lankęsis minėtame bare, žaidimų automatais pralošęs nemažai turėtų pinigų, tačiau tvirtino apie pusę ketvirtos nakties išėjęs namo. Paaiškėjo, kad iš bare buvusio žaidimų automato tą naktį dingo beveik 700 litų. Tačiau parduotuvėlės kasa nebuvo išplėšta, neištuštinta ir barmenės piniginė. Teismas tai įvertino kaip žudiko bandymą sumėtyti pėdas.
Nors R. Šimkevičius kategoriškai neigė apiplėšimo tikslu nudūręs barmenę, teismas, remdamasis byloje surinktais įkalčiais bei kitais įrodymais, pripažino, kad jis kaltas ir nuteisė 16 metų laisvės atėmimo bausme.
Iškart po šio tragiško įvykio visos "Mažosios picerijos" barmenės parašė pareiškimus išeiti iš darbo. Naujų darbuotojų įmonės savininkui nereikėjo ilgai ieškoti...
- Iš pradžių buvo baisoka, tačiau vėliau apsipratau, - "Akistatos" korespondentei pasakojo po Deimantės žūties į "Mažąją piceriją" atėjusi dirbti Gitana. - Be to, dabar baras naktimis nedirba, o sutemus pirkėjai aptarnaujami pro langelį - vidun nepatenka.
Panaši tvarka buvo ir tuomet, kai baras dirbant ištisą parą, tiesa, nakties metu į patalpas galėdavo įeiti tik barmenėms gerai pažįstami asmenys. Vėlų metą bare, prie žaidimų automatų, daugiausia laiką leisdavo taksistai, kurių stovėjimo vieta - kitoje gatvės pusėje. Vieni kitus keisdavę taksi vairuotojai barmenėms buvo savotiška apsauga. Anksčiau taksavęs, o prieš nusikaltimą darbą pakeitęs R. Šimkevičius taip pat daug valandų buvo prasėdėjęs šiame bare. R. Šimkevičių, tylų, iš pažiūros ramaus būdo vyrą, gerai pažinojo visose pamainose dirbusios barmenės.
Daugiau nei pusę metų "Mažojoje picerijoje" dirbanti Gitana sakė niekada negalvojanti, kad kas nors panašaus gali nutikti ir jai.
- Jei būtų kitaip, jei nuolat galvočiau apie tykančius pavojus - tektų su darbu atsisveikinti, - svarstė jauna mergina. - Beje, yra slaptas pavojaus mygtukas, tačiau kol kas jo nuspausti neprisireikė...
Per darbo bare pusmetį Gitana sakė išmokusi skirti, koks žmogus įžengė vidun - pageidaująs išgerti kavos, nusipirkti picą, alaus, cigarečių ar turįs piktų kėslų. Gitana tvirtino iškart atskirianti ir narkomanus, kurių Taikos prospekto rajone, girdi, esti ypatingai daug. Tokie, pasak Gitanos, įslenka vidun ir ima pusvelčiui siūlyti greičiausiai savitarnos parduotuvėse pavogtas prekes - kavą, saldumynus, net dantų pastą - kad tik gautų keletą litų kvaišalams, be kurių jau negalį tverti. Tokių Gitana ir gaili, ir šalinasi...
Pardavėjas ir žudo, ir žagina
Kaip įtariama, būtent narkotikų alkis paskatino kelis vietos narkomanus apiplėšti Klaipėdos rajone, Pleškučių kaime, veikusią parduotuvėlę, kad gautų pinigų dozėms. Plėšikams mėginusi pasipriešinti pardavėja buvo žiauriai užbadyta peiliu. Nors žudikai dar nesulaikyti, pareigūnai viliasi, kad sunkus nusikaltimas netrukus bus išaiškintas.
Deja, gana dažnai tokių nusikaltimų vykdytojai taip ir lieka neįvardinti, o iškeltos baudžiamosios bylos, nesant naujų duomenų, neribotam laikui sustabdomos ir lieka dūlėti tardytojų stalčiuose.
Bene prieš penkerius metus brutalus plėšimas buvo užregistruotas Radviliškio rajone, Šeduvoje. Grupė jaunų vyrų ne tik apiplėšė prie Šiaulių kelio sankryžos veikusį kioską, bet ir sumušė bei išprievartavo tuo metu jame dirbusią jauną pardavėją. Ši neįtarė nieko blogo, kai naktį prie kioskelio stabtelėję nepažįstami vyrai paprašė atidaryti duris... Pardavėjos skriaudikai nenustatyti iki šiol.
Padėti gali ir butaforinės apsaugos priemonės
Išties, pardavėjo darbas darosi vienas iš pavojingiausių: plėšikams jau neegzistuoja laikas (nesvarbu, tamsus ar šviesus paros metas), einama plėšti grupėmis, iš anksto pasiskirsčius vaidmenimis; grasinama, o kartais ir panaudojami šaltieji ar šaunamieji ginklai. Kaip gintis, ką daryti iškilus pavojui?
Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinių nusikaltimų tyrimo tarnybos komisaro Antonio Mikulskio žodžiais, yra daugybė priemonių, kaip išvengti apiplėšimų ir sunkiausių jų pasekmių, deja, užpultieji ne visada įstengia ar turi galimybę jomis pasinaudoti.
Vienas iš pigiausių apsisaugojimo nuo plėšikų būdų, pasak komisaro, yra slapto mygtuko, pranešančio apie kilusį pavojų, įrengimas. Tačiau apie tai, kad mygtukas nuspaustas, neturėtų sužinoti (išgirsti) plėšikai. Nes jie (ypač turintys ginklą), siekdami išvengti sulaikymo, gali ryžtis ir pačiam baisiausiam veiksmui (kas kita, jei į parduotuvę sugriūva paaugliai "drebančiomis kinkomis"). Esant ginkluotam apiplėšimui ir nesant galimybės apie užpuolimą informuoti tyliai, komisaras pardavėjoms duoda vienintelį patarimą - nesipriešinti.
Priklausomai nuo situacijos (koks paros metas, kokio "lygio" plėšikai, kiek jų yra), galima bandyti vesti derybas - šitaip prailginamas apiplėšimo laikas ir galbūt sulaukiama atsitiktinai į parduotuvę užeisiančių liudytojų pagalbos; siekiant "pratempti laiką", reikia ilgėliau ieškoti neva kitose parduotuvės patalpose - ne kasoje - saugomų pinigų. Apskritai kasoje reikėtų laikyti tik smulkias kupiūras ir centus - apiplėšimo atveju būtų mažesnis nuostolis. Tuose prekybos taškuose, kurie veikia ištisą parą, komisaras pataria bent nakties metu dirbti dviese, mat atsiranda didesnės galimybės antrajam nuspausti pavojaus mygtuką ar iškviesti policiją, be to, tvirčiau jaučiamasi psichologiškai. Kita vertus, pastebėję, kad pardavėjas - ne vienas, plėšikai gali atsisakyti savo sumanymo.
Komisaro įsitikinimu, tam tikrą`poveikį turėtų ir matomoje vietoje pakabinti įspėjamieji užrašai apie tai, kad objektas saugomas, kad įrengta slapta signalizacija, kad veikia stebėjimo kameros ir pan. Galima, girdi, įrengti butaforinę videokamerą, neva stebinčią parduotuvės vidų ir aplinką. Tokia įranga brangiai nekainuoja, o nauda - neabejotina (nustatyta, kad plėšikai vengia tokių įtartinų objektų).
Na, o jei jau apiplėšimas neišvengiamas, pardavėja, pasak Kriminalinių nusikaltimų tyrimo tarnybos komisaro, turėtų stengtis įsidėmėti kuo daugiau detalių (aišku, jei įsibrovėliai - be kaukių): kokie plėšikų veido bruožai, plaukų spalva, dantys, ūgis; kokia apranga, apavas; jei kalba ne lietuviškai, ar jaučiamas akcentas; prie kokių daiktų jie parduotuvėje prisilietė kūnu ar rankomis ir t. t.
Pirštų atspaudų paieška, pasak komisaro, jau praeitas įkalčių rinkimo etapas, mat šiais laikais dažniausiai plėšiama mūvint pirštines. Tačiau yra visa eilė kitų, pažangesnių, ekspertizių. Ne pro šalį būtų įsidėmėti ir į nusikaltimo vietą atvykusių plėšikų automobilio numerius - nors dažniausiai į tokius žygius išsiruošiama prisitvirtinus vogtus valstybinius numerius, kartais ir menkiausia smulkmena labai praverčia nustatinėjant plėšikų "dislokacijos" vietą, apiplėšimų braižą ir kt.
Ar daug sugaunama parduotuvių plėšikų? Vilniaus mieste, anot komisaro, išaiškinama maždaug 28 procentai tokių nusikaltimų. Panaši padėtis, pareigūno žiniomis, ir kituose Lietuvos regionuose. Mažoka? Komisaro A. Mikulskio nuomone, esant dabartiniam finansavimui ir veikiant kitiems nepalankiems pareigūnams veiksniams, tai nėra labai blogai.
- Tegul grąžina 1997 - 1998 metų finansavimą, ir padarysime kur kas daugiau, - tikino komisaras.
Anot pareigūno, tik nežinantieji kriminalinių nusikaltimų tyrimo tarnybų darbo specifikos, gali lengva ranka nubraukti milijoną, skirtą policijai, ir perduoti šiuos pinigus kitiems.
- Ką daugiau kalbėti, jei šiais laikais policijos pareigūnai ne visada turi benzino į areštinę nuvežti nusikaltėlį, - apverktinu finansavimu atvirai piktinosi Kriminalinių nusikaltimų tyrimo tarnybos komisaras.
Beje, pareigūnas sakė esąs įsitikinęs, kad tokių plėšimų ateityje tik Daugės. Pirma todėl, jog pernai amnestijos dėka į laisvę išėjo beveik 4 000 nuteistųjų, iš kurių tik menka dalis susirado darbą. Antra, šalyje sparčiai daugėja narkomanų, kuriems patikima apsauga neapsirūpinusių parduotuvių apiplėšinėjimas - vienas iš paprasčiausių ir greičiausių būdų prasimanyti pinigų narkotikams.
