Vidmantas, Pravieniškių 1-oji SRPDK
Nebenaujos kortos lipo viena prie kitos ir kartkartėm sukeldavo lošėjams ne pačias geriausias emocijas. Darius, net nepažvelgęs į savo kortas, įmetė į banką du litus.
- Verdam, - pasiūlė Kęstas taip pat nepažiūrėjęs į kortas.
Jam niekada nepatiko žaisti "tamsiai", nepažiūrėjus į kortas, tačiau tuo pačiu metu jis nenorėjo dėti į banką dvigubai daugiau nei kas nors kitas...
- Sutinku, - Mindė taip pat taupė savo kapeikas.
Atėjo eilė man tarti savo žodį. Gal aš ir atrodžiau kvailai bandydamas atsilošti savo keliatūkstantinį įsiskolinimą, bet man tai visai nerūpėjo. Jau beveik mėnesį man visai nėjo korta. Kur ta Fortūna dingo - kokiais nešvankiais seksualiniais reikalais ji užsiiminėjo?
Dabar banke gulėjo per šešis šimtus ir aš jaučiau, kad man būtinai reikia pažiūrėti į kortas: ten kažkas turi būti. Taip, yra... Tryna. Pikų tryna.Trisdešimtinė. Beveik nenugalima, nebent kas nors iš prie šio banko sėdinčiųjų turėtų tris tūzus, bet tai beveik neįmanoma, nes vieną iš keturių tūzų jau turėjau aš!
- Neduosiu virti, - nutraukiau grandinę.
Kęstas, tarsi koks užsispyręs ožys, vis vien nenorėjo atiduoti nei gausaus banko, nei papildomų dviejų litų, tad, vis dar nežiūrėdamas į kortas, įmetė į banką du litus ir pratarė:
- Toliau.
Mindė, matyt, įtarė kažką negera ir patikrino savo kortas. "Vienas iškrito", - pamaniau, tačiau klydau. Mindė įmetė į banką porą popierėlių po du litus ir taip pat neskubėjo trauktis iš solidžios partijos. Ir vėl mano eilė. Įmečiau penkinę į banką ir pratęsiau žaidimą. Darius pakėlė savo kortas, keistai pažvelgė į mane ir pasiūlė virti. Kęstas su Minde neprieštaravo, bet man tai neberūpi. Aš žinojau, kad tai mano bankas ir kad aš jį pasiimsiu. Tai turėjo padengti bent dalį išaugusių skolų, o ir su Fortūna negalima buvo juokauti.
- Aš gi sakiau: neduosiu užvirti, - eilinį kartą sustabdžiau "chaliavą" ir pajutau, kad Darius taip pat kažką turi.
Jis greitai, beveik nepastebimai, pažiūrėjo į kiekvieną iš mūsų:
- Dešimt baudos ir dešimt toliau, - mesdamas Maironį į banką tarsi pjautuvu per tarpkojį kirto Kęstui su Minde.
Kęstas nebeišlaikė kambaryje tvyrojusios įtampos ir pakėlė savo kortas. Kiek padvejojęs jis nutarė nesimėtyti "červoncais" ir iškrito iš žaidimo. Mindė dar kartą įsižiūrėjo į kortas, tarsi per tas kelias akimirkas jos galėjo pasikeisti, ir taip pat pasekė Kęsto pavyzdžiu:
- Pasuoju...
Ne, man nereikėjo savo kortų tikrinti. Aš gerai žinojau, kad ten trisdešimt akių, ir dar žinojau, kad jos atves mane į pergalę. Įmečiau į banką tokį patį, kaip Dariaus, "Maironį" ir pratęsiau žaidimą. Darius vėl pasiūlė virti, bet aš tik šyptelėjau ir atsisakiau.
- Nakazas: dešimt ir dešimt, - Darius pradėjo mane nervinti.
Buvau pagavęs jį blefuojantį vieną vienintelį kartą, bet tai buvo seniai, be to, gaudydamas jį po to nelemto sykio ne kartą buvau nusvilęs. Tuo tarpu jis visuomet labai gudriai sukdavosi iš situacijų ir puikiai gaudė kitus "chaliavščikus". Bet šį sykį aš jaučiausi esąs kur kas pranašesnis: mano rankose - ne kokia nors akis ir ne dvidešimt kažkelinta, o pati aukščiausia tryna. Na, neskaitant tūzų, kuriems šioje partijoje nebuvo šansų pasirodyti vienose rankose.
- Dvidešimt tai dvidešimt, - stengdamasis kuo ramiau laikytis pratęsiau toliau.
Darius, matyt, jau įsitikino, kad aš turiu kortą ir nesiruošiu pasiduoti neatvertęs jo arba kol jis neatvers manęs. Bet jis negalėjo žinoti, kokia ta mano korta.
- Dešimt toliau, - Darius iš kišenės ištraukė šimtinę.
- Toliau, - laikiau savo pozicijas dėdamas į banką savo "červoncą".
- Toliau, - Darius irgi varė savo politiką.
- Toliau...
- Toliau...
- Toliau...
Kritę žaidėjai įdėmiai sekė kylančią įtampą tarp manęs ir Dariaus. Jie abudu užsirūkė ir pūsdami dūmų debesis nenuleido akių nuo augančio banko, kuriame jau susikaupė beveik aštuoni šimtai.
- Žmogau, ką gi tu ten turi, kad taip ardaisi?
- Darius pradėjo psichologinę ataką.
Jis įmetė į banką dar dešimt litų ir vėl neversdamas manęs pratęsė žaidimą.
"Ne, ne. Aš tai jau tikrai neversiu tavęs. Jeigu tu toks kvailas ir su mizerine tryna dalini pinigus, tai tavo problemos", - pamaniau ir vėl pratęsiau žaidimą.
- Rolka, - stūmė savo "durnių" Darius, - užverdam ir bus baigta, - siūlė nesąmones jis.
- Ne, aš palauksiu, kada tau nuslinks plaukai, - nutariau dar ir pajuokauti, kad nebūtų taip niūru.
- Tada dar kartą nakazas: dešimt ir dešimt, - Darius toliau draskė mano kišenę, kuri tuoj pat pasipildys nebloga pinigų krūvele. Man dar liko šimtas litų ir aš būtinai panaudosiu juos, kad man atiteksiantis bankas būtų kuo pilnesnis.
- Toliau, - mečiau dar vieną "Maironį" į banką.
- Nestumk dūros, lavone, - išsišiepė Darius ir paklojo dar vieną lakūnų porelę ant stalo.
- Toliau...
- Na gerai, užtenka... Aš verčiu tave, - galų gale neišlaikė Darius. - Ką ten turi?
- Tu verti, tu ir kalbėk pirmas, - paprieštaravau aš.
- Aš tai turiu. Ir tikrai man to užteks. Sakyk, kas pas tave, iš trijų? - neatlyžo jis.
- Taip, iš trijų. O pas tave?
- Pas mane irgi.
- Trisdešimt užteks?- nekantraudamas susišluoti banką mečiau kortas ant stalo.
- Mažoka, - numykė Darius.
Mane sugriebė juokas - negi jis turi ką nors geresnio?
- Tai parodyk daugiau, - nesulaikydamas šypsenos pradėjau rinkti banką.
- Stop, pas mane trys kabanai, - griežtu tonu tarė Darius mesdamas kortas ant stalo: priešais mane puikavosi seni, nutriušę, tačiau galingi tūzai, kreipiantys mano reikalus ne į gerąją pusę.
Ant stalo gulėjo devyni šimtai litų, kuriuos aš jau laikiau savais ir kuriuos Darius jau pradėjo dėtis į kišenes. Negana to - Darius buvo geras "viercho" draugas, o aš Dariui turėjau per tris dienas atiduoti skolą. Nemažą skolą, kuri kiekvieną dieną augo, o šiandien pasiekė tris su puse tūkstančio. Dar prieš mėnesį aš, ką tik pradėjęs su juo lošti buvau išlošęs du tūkstančius, o dabar viskas apsivertė aukštyn kojom.
Kęstas su Minde lyg pritrenkti pakilo nuo stalo ir išėjo lauk. Artinosi rytinis patikrinimas.
- Na, Rolandai, aš gi tau sakiau, kad nesiardytum, ar ne? - Darius pradėjo savo patį mėgstamiausią užsiėmimą: erzinti visus, kas tik papuolė po ranka.
Tik šįsyk aš negalėjau paprastai numoti į tai ranka ir išeiti. Man reikėjo susitarti, kad jis per daug nespaustų dėl skolos.
- Sakei. Bet juk pats žinai, kad turėjau geras kortas ir pasitraukti iš žaidimo esant tokioms kortoms ir tokiam bankui būtų buvę tiesiog kvaila, - pradėjau dėstyti.
- Gerai, tu teisus. Aš irgi nebūčiau numetęs kortų, bet ką padarysi. O skola yra skola - taip paprastai neužgydysi. Tau liko trys dienos, - neiškentė nepriminęs man šitos problemos.
- Dariau, gal, jeigu man nepasiseks surinkti tiek babkių tai dienai, galima bus šiek tiek atidėti visą tą procedūrą?
- Nežinau, žiūrėsim, kai ateis laikas, ką su tavim daryti, - išsisuko nuo pokalbio Darius.
Išėjau į koridorių. Buvo pusė aštuonių ryto ir visi ėjo rikiuotis į patikrinimą. Lauke lynojo, visur telkšojo balos, oras buvo bjauriai drėgnas.
Korėjietis, atvažiavęs į "zoną" prieš mėnesį su dešimčia metų "sroko" už narkotikus, buvo perkopęs ketvirtą savo gyvenimo dešimtmetį. Jis nė velnio nemokėjo rusiškai, tuo labiau lietuviškai, tad niekas nenorėjo su juo bendrauti. Kalbos barjeras atbaidydavo žmones nuo bet kokio noro užmegzti kontaktą. Na, nebent tik tais atvejais, kai kam nors prireikdavo materialinės naudos. Nesvarbu, ar tai būtų ryžių pakelis, ar kas mėnesį renkamas "nalogas" - vierchai ir į juos besistengiantys būti panašūs šakalai sugalvodavo, kaip jam tai paaiškinti. Blogiausiu atveju kreipdavosi į mane, prieš penketą metų buvusį Vokietijoje. Ten su chebra aš "bombindavau" degalines ir pakelės parduotuves. Per tą pusmetį, gyvendamas Vokietijoje, aš šiek tiek pramokau angliškai ir man tai dabar praverčia.
- Sveikas, Li, - padaviau ranką susiraukšlėjusiam siauraakiui.
Jis, kaip visada, išsišiepė ir pasisveikino.
- Kaip gyveni?- suknistai nusibodusiu klausimu pradėjo pokalbį Li.
- Kaip žydas prie vokiečių, - nesusilaikiau nenusikeikęs.
- Aaa, labai gerai pasakei, - pradėjo kvatoti rytietis.
O aš tuo tarpu labai suknistai jaučiausi... Iš už vartų pasirodė mentas su lenta, kurioje surašyti kiekvienos brigados duomenys: prasidėjo patikrinimas. Visi išsirikiavome po atviru dangumi lyjant lietui ir laukėme, kol tas pradinės mokyklos nebaigęs šlangas suskaičiuos visus žmones. Iš rikiuotės, kas norėjo, ėjo į valgyklą pusryčiauti. Kiti, kurie turėjo iš namų atvežto maisto, grįžo į savo sekcijas. Tarp jų ir aš su Li. Jis vis dar kvatojosi iš mano pasakymo.
- Li, pasakyk man, ką aš turėčiau daryti tokiu atveju? - paklausiau senio patarimo ir trumpai paaiškinau savo ir Dariaus "santykius".
Jis visą tą laiką kraipydamas galvą įdėmiai klausėsi. Kai baigiau, jis ištraukė iš spintelės peilį ir pradėjo ruošti sau pusryčius. Nesulaukęs atsakymo nutariau pats pagreitinti įvykių eigą:
- Tai tu ką nors man pasakysi ar ne? - piktu balsu kreipiausi į Li.
Jis, tarytum niekas jo nematė, toliau ruošėsi valgyti. Užvirė vanduo, Li pradėjo valgyti antrą sumuštinį, o aš vis dar sėdėjau ir laukiau, kol jis man ką nors pasakys. Galiausiai kai baigėsi visi sumuštiniai, arbata buvo išgerta, o lauke ir būriuose nuskambėjo skambutis, kviečiantis į rytinį patikrinimą, Li pasilenkė prie manęs ir pakvietė susitikti vakare prausykloje, kuomet visi miegos.
"Čia tai veikėjas, - pamaniau aš, - man liko tik trys dienos, o jis savo suknista smegenine sugalvoja suteikti man kažkokių vilčių ir nubraukia šuniui ant uodegos visą pusdienį! Šakės! Įdomu, ką jis ten sugalvojo? Juk ne pabėgimą? Tai ką? - toliau įtemptai svarsčiau visas galimybes, - o gal jis sugalvojo kaip per tą laiką gauti pinigus?" - į galvą lindo net ir pačios netikėčiausios versijos. Gluminamas viso šito chaoso, siaučiančio mano galvoje, atstovėjau rytinį patikrinimą ir nuėjau miegoti...
* * *
Vidurnaktį sekcijoje buvo girdėti knarkimas ir sunkus šnopavimas. Kartkartėm dantimis sugrieždavo Vytas, "zonos" senbuvis, turintis penkiolika metų "sroko".
Tyliai pakilau iš savo lovos, įsispyriau į šlepetes ir atsargiai prislinkau prie durų, kurias dar dieną ištepiau aliejumi, kad negirgždėtų...
Li jau laukė manęs. Blankiai spingsinčios lemputės šviesoje, lašant vandeniui į skardinę kriauklę, pasijutau nejaukiai. Li įdėmiai pažiūrėjo į mane ir rimčiausiu veidu, kupinu kažkokio nepaaiškinamo gailesčio, tarsi aš gyvenčiau paskutinę dieną, pradėjo dėstyti savo mintis:
- Tave pražudė godumo drakonas, - dėstė Li savais terminais ir buvo velniškai teisus, - o dabar tu nieko negali daryti. Tu negali atiduoti skolos, tu negali niekur dingti, tu negali nieko... - jis toliau įdėmiai žiūrėjo į mane ir tikriausiai bandė skaityti mano mintis, o gal ir emocijas.
Mane iš tiesų siutino ši situacija, kuomet kažkoks geltonskūris jaučiasi pranašesnis už mane, bet viso to kaltininkas buvau aš, todėl jam neprieštaravau.
- Rolandai, - vėl pradėjo Li, - vargu ar aš tau galiu padėti. Pinigų neturiu, o ir daryti įtaką tavo draugams negaliu.
- Tai kokio velnio mane čia kvieteisi? - neišlaikiau aš, - gal manai, kad pokalbiai vidurnaktį prausykloje - puiki priemonė nuo nemigos?
- Tu turi tik vieną galimybę, - nekreipdamas į mano susierzinimą absoliučiai jokio dėmesio tęsė Li, - išbandyti šitą daiktą, - ir jis iš kišenės ištraukė kažką panašaus į cigaretę.
- Aš negaliu teigti, kad tai tave išgelbės. Galbūt tai kaip tik nuves tave į aklavietę, bet manau, kad blogiau tikrai nebus.
- Kas tai?- susidomėjau.
- Tu tikriausiai jau atkreipei dėmesį į mano auginamas gėles? - paklausė Li ir toliau tęsė: - Jos dar nėra visiškai subrendusios, bet jau daro poveikį. Aš dar visiškai nežinau jų veikimo principo, bet manau, kad tu turėsi iš to naudos ir rasi atsakymus į tau rūpimus klausimus.
- Tai ką, šitas kosiakas sumažins skausmą, kai mane laužys už skolas?- priminiau jam paskutinio skolininko likimą, kuris buvo sulaužytas ir išvežtas spec. etapu į ligoninę, ten sulaukė bausmės pabaigos, o toliau gydėsi laisvėje.
- Ne, nieko panašaus. Tiesiog pabandyk ir pats viską sužinosi, - Li nutarė nieko konkrečiai nepasakoti.
"Va čia tai skėlė siauraakis! - mintys lyg paklaikusios vijosi viena kitą, - jis tikriausiai mano, kad aš koks bandomasis triušis, kad man prilips jo idiotiški azijietiški paistalai. Na, bet jis teisus. Blogiau nebus, tuo labiau kad galbūt bent porai valandų užmiršiu visus tuos rūpesčius ir bent kiek pailsės galva".
- Gerai, duokš, - tiesdamas ranką sutikau su jo pasiūlymu, - buvo - nebuvo, išbandysim tavo tuos narkotikus. SAPNAS
Vidmantas, Pravieniškių 1-oji SRPDK
Nebenaujos kortos lipo viena prie kitos ir kartkartėm sukeldavo lošėjams ne pačias geriausias emocijas. Darius, net nepažvelgęs į savo kortas, įmetė į banką du litus.
- Verdam, - pasiūlė Kęstas taip pat nepažiūrėjęs į kortas.
Jam niekada nepatiko žaisti "tamsiai", nepažiūrėjus į kortas, tačiau tuo pačiu metu jis nenorėjo dėti į banką dvigubai daugiau nei kas nors kitas...
- Sutinku, - Mindė taip pat taupė savo kapeikas.
Atėjo eilė man tarti savo žodį. Gal aš ir atrodžiau kvailai bandydamas atsilošti savo keliatūkstantinį įsiskolinimą, bet man tai visai nerūpėjo. Jau beveik mėnesį man visai nėjo korta. Kur ta Fortūna dingo - kokiais nešvankiais seksualiniais reikalais ji užsiiminėjo?
Dabar banke gulėjo per šešis šimtus ir aš jaučiau, kad man būtinai reikia pažiūrėti į kortas: ten kažkas turi būti. Taip, yra... Tryna. Pikų tryna.Trisdešimtinė. Beveik nenugalima, nebent kas nors iš prie šio banko sėdinčiųjų turėtų tris tūzus, bet tai beveik neįmanoma, nes vieną iš keturių tūzų jau turėjau aš!
- Neduosiu virti, - nutraukiau grandinę.
Kęstas, tarsi koks užsispyręs ožys, vis vien nenorėjo atiduoti nei gausaus banko, nei papildomų dviejų litų, tad, vis dar nežiūrėdamas į kortas, įmetė į banką du litus ir pratarė:
- Toliau.
Mindė, matyt, įtarė kažką negera ir patikrino savo kortas. "Vienas iškrito", - pamaniau, tačiau klydau. Mindė įmetė į banką porą popierėlių po du litus ir taip pat neskubėjo trauktis iš solidžios partijos. Ir vėl mano eilė. Įmečiau penkinę į banką ir pratęsiau žaidimą. Darius pakėlė savo kortas, keistai pažvelgė į mane ir pasiūlė virti. Kęstas su Minde neprieštaravo, bet man tai neberūpi. Aš žinojau, kad tai mano bankas ir kad aš jį pasiimsiu. Tai turėjo padengti bent dalį išaugusių skolų, o ir su Fortūna negalima buvo juokauti.
- Aš gi sakiau: neduosiu užvirti, - eilinį kartą sustabdžiau "chaliavą" ir pajutau, kad Darius taip pat kažką turi.
Jis greitai, beveik nepastebimai, pažiūrėjo į kiekvieną iš mūsų:
- Dešimt baudos ir dešimt toliau, - mesdamas Maironį į banką tarsi pjautuvu per tarpkojį kirto Kęstui su Minde.
Kęstas nebeišlaikė kambaryje tvyrojusios įtampos ir pakėlė savo kortas. Kiek padvejojęs jis nutarė nesimėtyti "červoncais" ir iškrito iš žaidimo. Mindė dar kartą įsižiūrėjo į kortas, tarsi per tas kelias akimirkas jos galėjo pasikeisti, ir taip pat pasekė Kęsto pavyzdžiu:
- Pasuoju...
Ne, man nereikėjo savo kortų tikrinti. Aš gerai žinojau, kad ten trisdešimt akių, ir dar žinojau, kad jos atves mane į pergalę. Įmečiau į banką tokį patį, kaip Dariaus, "Maironį" ir pratęsiau žaidimą. Darius vėl pasiūlė virti, bet aš tik šyptelėjau ir atsisakiau.
- Nakazas: dešimt ir dešimt, - Darius pradėjo mane nervinti.
Buvau pagavęs jį blefuojantį vieną vienintelį kartą, bet tai buvo seniai, be to, gaudydamas jį po to nelemto sykio ne kartą buvau nusvilęs. Tuo tarpu jis visuomet labai gudriai sukdavosi iš situacijų ir puikiai gaudė kitus "chaliavščikus". Bet šį sykį aš jaučiausi esąs kur kas pranašesnis: mano rankose - ne kokia nors akis ir ne dvidešimt kažkelinta, o pati aukščiausia tryna. Na, neskaitant tūzų, kuriems šioje partijoje nebuvo šansų pasirodyti vienose rankose.
- Dvidešimt tai dvidešimt, - stengdamasis kuo ramiau laikytis pratęsiau toliau.
Darius, matyt, jau įsitikino, kad aš turiu kortą ir nesiruošiu pasiduoti neatvertęs jo arba kol jis neatvers manęs. Bet jis negalėjo žinoti, kokia ta mano korta.
- Dešimt toliau, - Darius iš kišenės ištraukė šimtinę.
- Toliau, - laikiau savo pozicijas dėdamas į banką savo "červoncą".
- Toliau, - Darius irgi varė savo politiką.
- Toliau...
- Toliau...
- Toliau...
Kritę žaidėjai įdėmiai sekė kylančią įtampą tarp manęs ir Dariaus. Jie abudu užsirūkė ir pūsdami dūmų debesis nenuleido akių nuo augančio banko, kuriame jau susikaupė beveik aštuoni šimtai.
- Žmogau, ką gi tu ten turi, kad taip ardaisi?
- Darius pradėjo psichologinę ataką.
Jis įmetė į banką dar dešimt litų ir vėl neversdamas manęs pratęsė žaidimą.
"Ne, ne. Aš tai jau tikrai neversiu tavęs. Jeigu tu toks kvailas ir su mizerine tryna dalini pinigus, tai tavo problemos", - pamaniau ir vėl pratęsiau žaidimą.
- Rolka, - stūmė savo "durnių" Darius, - užverdam ir bus baigta, - siūlė nesąmones jis.
- Ne, aš palauksiu, kada tau nuslinks plaukai, - nutariau dar ir pajuokauti, kad nebūtų taip niūru.
- Tada dar kartą nakazas: dešimt ir dešimt, - Darius toliau draskė mano kišenę, kuri tuoj pat pasipildys nebloga pinigų krūvele. Man dar liko šimtas litų ir aš būtinai panaudosiu juos, kad man atiteksiantis bankas būtų kuo pilnesnis.
- Toliau, - mečiau dar vieną "Maironį" į banką.
- Nestumk dūros, lavone, - išsišiepė Darius ir paklojo dar vieną lakūnų porelę ant stalo.
- Toliau...
- Na gerai, užtenka... Aš verčiu tave, - galų gale neišlaikė Darius. - Ką ten turi?
- Tu verti, tu ir kalbėk pirmas, - paprieštaravau aš.
- Aš tai turiu. Ir tikrai man to užteks. Sakyk, kas pas tave, iš trijų? - neatlyžo jis.
- Taip, iš trijų. O pas tave?
- Pas mane irgi.
- Trisdešimt užteks?- nekantraudamas susišluoti banką mečiau kortas ant stalo.
- Mažoka, - numykė Darius.
Mane sugriebė juokas - negi jis turi ką nors geresnio?
- Tai parodyk daugiau, - nesulaikydamas šypsenos pradėjau rinkti banką.
- Stop, pas mane trys kabanai, - griežtu tonu tarė Darius mesdamas kortas ant stalo: priešais mane puikavosi seni, nutriušę, tačiau galingi tūzai, kreipiantys mano reikalus ne į gerąją pusę.
Ant stalo gulėjo devyni šimtai litų, kuriuos aš jau laikiau savais ir kuriuos Darius jau pradėjo dėtis į kišenes. Negana to - Darius buvo geras "viercho" draugas, o aš Dariui turėjau per tris dienas atiduoti skolą. Nemažą skolą, kuri kiekvieną dieną augo, o šiandien pasiekė tris su puse tūkstančio. Dar prieš mėnesį aš, ką tik pradėjęs su juo lošti buvau išlošęs du tūkstančius, o dabar viskas apsivertė aukštyn kojom.
Kęstas su Minde lyg pritrenkti pakilo nuo stalo ir išėjo lauk. Artinosi rytinis patikrinimas.
- Na, Rolandai, aš gi tau sakiau, kad nesiardytum, ar ne? - Darius pradėjo savo patį mėgstamiausią užsiėmimą: erzinti visus, kas tik papuolė po ranka.
Tik šįsyk aš negalėjau paprastai numoti į tai ranka ir išeiti. Man reikėjo susitarti, kad jis per daug nespaustų dėl skolos.
- Sakei. Bet juk pats žinai, kad turėjau geras kortas ir pasitraukti iš žaidimo esant tokioms kortoms ir tokiam bankui būtų buvę tiesiog kvaila, - pradėjau dėstyti.
- Gerai, tu teisus. Aš irgi nebūčiau numetęs kortų, bet ką padarysi. O skola yra skola - taip paprastai neužgydysi. Tau liko trys dienos, - neiškentė nepriminęs man šitos problemos.
- Dariau, gal, jeigu man nepasiseks surinkti tiek babkių tai dienai, galima bus šiek tiek atidėti visą tą procedūrą?
- Nežinau, žiūrėsim, kai ateis laikas, ką su tavim daryti, - išsisuko nuo pokalbio Darius.
Išėjau į koridorių. Buvo pusė aštuonių ryto ir visi ėjo rikiuotis į patikrinimą. Lauke lynojo, visur telkšojo balos, oras buvo bjauriai drėgnas.
Korėjietis, atvažiavęs į "zoną" prieš mėnesį su dešimčia metų "sroko" už narkotikus, buvo perkopęs ketvirtą savo gyvenimo dešimtmetį. Jis nė velnio nemokėjo rusiškai, tuo labiau lietuviškai, tad niekas nenorėjo su juo bendrauti. Kalbos barjeras atbaidydavo žmones nuo bet kokio noro užmegzti kontaktą. Na, nebent tik tais atvejais, kai kam nors prireikdavo materialinės naudos. Nesvarbu, ar tai būtų ryžių pakelis, ar kas mėnesį renkamas "nalogas" - vierchai ir į juos besistengiantys būti panašūs šakalai sugalvodavo, kaip jam tai paaiškinti. Blogiausiu atveju kreipdavosi į mane, prieš penketą metų buvusį Vokietijoje. Ten su chebra aš "bombindavau" degalines ir pakelės parduotuves. Per tą pusmetį, gyvendamas Vokietijoje, aš šiek tiek pramokau angliškai ir man tai dabar praverčia.
- Sveikas, Li, - padaviau ranką susiraukšlėjusiam siauraakiui.
Jis, kaip visada, išsišiepė ir pasisveikino.
- Kaip gyveni?- suknistai nusibodusiu klausimu pradėjo pokalbį Li.
- Kaip žydas prie vokiečių, - nesusilaikiau nenusikeikęs.
- Aaa, labai gerai pasakei, - pradėjo kvatoti rytietis.
O aš tuo tarpu labai suknistai jaučiausi... Iš už vartų pasirodė mentas su lenta, kurioje surašyti kiekvienos brigados duomenys: prasidėjo patikrinimas. Visi išsirikiavome po atviru dangumi lyjant lietui ir laukėme, kol tas pradinės mokyklos nebaigęs šlangas suskaičiuos visus žmones. Iš rikiuotės, kas norėjo, ėjo į valgyklą pusryčiauti. Kiti, kurie turėjo iš namų atvežto maisto, grįžo į savo sekcijas. Tarp jų ir aš su Li. Jis vis dar kvatojosi iš mano pasakymo.
- Li, pasakyk man, ką aš turėčiau daryti tokiu atveju? - paklausiau senio patarimo ir trumpai paaiškinau savo ir Dariaus "santykius".
Jis visą tą laiką kraipydamas galvą įdėmiai klausėsi. Kai baigiau, jis ištraukė iš spintelės peilį ir pradėjo ruošti sau pusryčius. Nesulaukęs atsakymo nutariau pats pagreitinti įvykių eigą:
- Tai tu ką nors man pasakysi ar ne? - piktu balsu kreipiausi į Li.
Jis, tarytum niekas jo nematė, toliau ruošėsi valgyti. Užvirė vanduo, Li pradėjo valgyti antrą sumuštinį, o aš vis dar sėdėjau ir laukiau, kol jis man ką nors pasakys. Galiausiai kai baigėsi visi sumuštiniai, arbata buvo išgerta, o lauke ir būriuose nuskambėjo skambutis, kviečiantis į rytinį patikrinimą, Li pasilenkė prie manęs ir pakvietė susitikti vakare prausykloje, kuomet visi miegos.
"Čia tai veikėjas, - pamaniau aš, - man liko tik trys dienos, o jis savo suknista smegenine sugalvoja suteikti man kažkokių vilčių ir nubraukia šuniui ant uodegos visą pusdienį! Šakės! Įdomu, ką jis ten sugalvojo? Juk ne pabėgimą? Tai ką? - toliau įtemptai svarsčiau visas galimybes, - o gal jis sugalvojo kaip per tą laiką gauti pinigus?" - į galvą lindo net ir pačios netikėčiausios versijos. Gluminamas viso šito chaoso, siaučiančio mano galvoje, atstovėjau rytinį patikrinimą ir nuėjau miegoti...
* * *
Vidurnaktį sekcijoje buvo girdėti knarkimas ir sunkus šnopavimas. Kartkartėm dantimis sugrieždavo Vytas, "zonos" senbuvis, turintis penkiolika metų "sroko".
Tyliai pakilau iš savo lovos, įsispyriau į šlepetes ir atsargiai prislinkau prie durų, kurias dar dieną ištepiau aliejumi, kad negirgždėtų...
Li jau laukė manęs. Blankiai spingsinčios lemputės šviesoje, lašant vandeniui į skardinę kriauklę, pasijutau nejaukiai. Li įdėmiai pažiūrėjo į mane ir rimčiausiu veidu, kupinu kažkokio nepaaiškinamo gailesčio, tarsi aš gyvenčiau paskutinę dieną, pradėjo dėstyti savo mintis:
- Tave pražudė godumo drakonas, - dėstė Li savais terminais ir buvo velniškai teisus, - o dabar tu nieko negali daryti. Tu negali atiduoti skolos, tu negali niekur dingti, tu negali nieko... - jis toliau įdėmiai žiūrėjo į mane ir tikriausiai bandė skaityti mano mintis, o gal ir emocijas.
Mane iš tiesų siutino ši situacija, kuomet kažkoks geltonskūris jaučiasi pranašesnis už mane, bet viso to kaltininkas buvau aš, todėl jam neprieštaravau.
- Rolandai, - vėl pradėjo Li, - vargu ar aš tau galiu padėti. Pinigų neturiu, o ir daryti įtaką tavo draugams negaliu.
- Tai kokio velnio mane čia kvieteisi? - neišlaikiau aš, - gal manai, kad pokalbiai vidurnaktį prausykloje - puiki priemonė nuo nemigos?
- Tu turi tik vieną galimybę, - nekreipdamas į mano susierzinimą absoliučiai jokio dėmesio tęsė Li, - išbandyti šitą daiktą, - ir jis iš kišenės ištraukė kažką panašaus į cigaretę.
- Aš negaliu teigti, kad tai tave išgelbės. Galbūt tai kaip tik nuves tave į aklavietę, bet manau, kad blogiau tikrai nebus.
- Kas tai?- susidomėjau.
- Tu tikriausiai jau atkreipei dėmesį į mano auginamas gėles? - paklausė Li ir toliau tęsė: - Jos dar nėra visiškai subrendusios, bet jau daro poveikį. Aš dar visiškai nežinau jų veikimo principo, bet manau, kad tu turėsi iš to naudos ir rasi atsakymus į tau rūpimus klausimus.
- Tai ką, šitas kosiakas sumažins skausmą, kai mane laužys už skolas?- priminiau jam paskutinio skolininko likimą, kuris buvo sulaužytas ir išvežtas spec. etapu į ligoninę, ten sulaukė bausmės pabaigos, o toliau gydėsi laisvėje.
- Ne, nieko panašaus. Tiesiog pabandyk ir pats viską sužinosi, - Li nutarė nieko konkrečiai nepasakoti.
"Va čia tai skėlė siauraakis! - mintys lyg paklaikusios vijosi viena kitą, - jis tikriausiai mano, kad aš koks bandomasis triušis, kad man prilips jo idiotiški azijietiški paistalai. Na, bet jis teisus. Blogiau nebus, tuo labiau kad galbūt bent porai valandų užmiršiu visus tuos rūpesčius ir bent kiek pailsės galva".
- Gerai, duokš, - tiesdamas ranką sutikau su jo pasiūlymu, - buvo - nebuvo, išbandysim tavo tuos narkotikus.