2007 m. Europos Sąjunga (ES) pasikeis. Visų pirma ji išsiplės, nes šiandien jau aišku, kad naujomis narėmis tikrai taps Bulgarija ir Rumunija. Tačiau Lietuvai tai anaiptol ne pagrindinė artimiausios ateities aktualija. Kaip, beje, ir daugeliui kitų dabartinių ES narių.
2007 m. taip pat pradės veikti nauja ES finansinė programa, didele dalimi pakeisianti visą dabartinę europinio finansavimo struktūrą. Šiuo atveju kalbama apie 2007-2013 m. ES finansinę perspektyvą, derybos dėl kurios šiuo metu vyksta itin intensyviai ir, beje, su didelėmis kliūtimis. Pastarosios iš esmės kyla dėl vienos priežasties - šalių ES narių tarpusavio konkurencijos, siekiant maksimizuoti iš ES gaunamus finansinius srautus ir kaip galima sumažinti įmokas į ES biudžetą.
ES biudžeto komisarė Dalia Grybauskaitė dar balandžio pradžioje perspėjo, kad nepasiekus susitarimo iki birželio pradžios, visos ES narės gali pajausti skaudžius padarinius. Beje, panašius perspėjimus iš komisarės lūpų teko girdėti ir jai neseniai viešint Lietuvoje. D. Grybauskaitė aiškiai pasakė: jei per du su puse mėnesio Europos Komisija (EK) nesusiderės dėl finansinės perspektyvos 2007-2013 m., visų fondų lėšos į Lietuvą gali vėluoti dar porą metų. Kalbėdama Seime ji taip pat pabrėžė, kad derybose dėl šios perspektyvos lemiamą vaidmenį turi skirtingi kiekvienos šalies interesai.
Tačiau Lietuvoje, o tiksliau - mūsų valdžios institucijose - stebėtinai ramu ir dėl šio klausimo, ko gero, pernelyg nesijaudinama, turbūt manant, kad visos problemos buvo išspręstos prieš metus. Pavyzdžiui, ministras pirmininkas, ne taip seniai pateikęs Seimui ir visuomenei metinę Vyriausybės veiklos ataskaitą, apsiribojo bendra fraze teigdamas: „Darysime viską, kad pasiektume tai, ką galime pasiekti“.
Kalbant ironiškai būtų galima pasakyti, kad pasiekti tai, kas galima, yra privalu. Stengtis reikia tam, kad pasiektume daugiau, nei šiandien planuojame.
Tačiau apie ES finansinę perspektyvą 2007-2013 m. kaip ir, beje, apie Lietuvos ateitį šiame kontekste, reikia kalbėti rimtai pirmiausia klausiant, kodėl dabartinė Vyriausybė ir visa valdančioji koalicija nerodo jokio susirūpinimo, kad būtų atstovaujama šalies interesams faktiškai jau besibaigiančiose derybose? Negana to, visuomenė, ko gero, nieko nežino nei apie būsimus ES pinigus, nei apie tai, kiek jų planuoja arba nori gauti Lietuva. Vadinasi, mūsų eurointegracija apsiriboja tik nuolatiniais pareigūnų vizitais į Briuselį, pavieniais europarlamentarų pasisakymais ir greitomis ratifikacijomis, o nuolatinio darbo su šalies vidaus rinka nėra. Tiesa, šiuo atveju reikėtų daryti kažkiek išimčių, kurios, tikėtina, tiesiogiai siejasi su atskirais dabartinės valdančiosios daugumos atstovais.
Bet kokiu atveju, šiandien Vyriausybės reikia aiškiai paklausti - kokias pozicijas 2007-2013 m. ES finansinės perspektyvos atžvilgiu turi Lietuva? Kokią įtaką mūsų šalies pareigūnai daro formuojant Naujos kaimynystės programą? Ir kokie strateginiai planai yra parengti siekiant dalyvauti konkurencijos ir inovacijos programoje, naujose programose, veiksiančiose teisingumo, saugumo ir laisvės srityse, Piliečiai Europai programoje, Sveikatos ir vartotojų apsaugos programoje, Solidarumo fonde ir dar bent keliose programose, kurios sudarys 2007-2013 m. ES finansinių srautų pagrindą.
Būtent apie tai, o ne apie praėjusių metų nuopelnus savo ataskaitoje turėjo kalbėti premjeras. Ir greičiau tai turėjo būti ne ataskaita, o ateities strategijos metmenys. Būtent apie minėtas programas, Lietuvos indėlį į jų kūrimą bei administravimą ir apie lėšas, ateisiančias čia, turi galvoti ministrų kabinetas ir valdančioji koalicija, užuot bandžiusi įgyvendinti tik jiems vieniems (ir tai - ne visiems) suprantamais argumentais pagrįstą mokesčių reformą.
