Prašau konsultacijos. Kazimiera Danutė Prunskienė, kurią Lietuvos valstybė beviltiškai iliustruoja 20 metų, padarė geografinių atradimų ir paskelbė įžvalgų, kurios grasinasi pakeisti supratimą ne tik apie gaublį.
Savo naujai sukurtos partijos programoje politikė parašė, kad Lietuvai reikia bendrauti su kaimyninėmis šalimis ir jas išvardijo fiksuotu sąrašu. Į jį pateko: Vokietija, Lenkija, Latvija, Estija, bei Rusija, Baltarusija, Ukraina.
Gal būtų galima pasitikslinti – kodėl ten nėra Suomijos ir Švedijos?
Kitas klausimas – kaip čia taip sutapo, kad apie „subalansuotą politiką“ kalbanti partija į suvažiavimą pasikvietė Rusijos, Baltarusijos ir net Kazachstano atstovus, bet štai Ukraina, kuri ne visai noriai lenkiasi Kremliui, liko neatstovaujama? Kodėl buvo taip apsileista, kad pavyzdingai, kaip K. Prunskienei patinka, su Rusija besibučiuojanti Moldova nebuvo pakviesta ir parodyta pavyzdžiu – juk jei viską darysime, kaip jie, taip pat gerai ir gyvensime, tiesa?
Kitas įdomus klausimas jau ne tiek naujos partijos steigėjams, bet Lenkijos Respublikos antrajam sekretoriui, kuris nebuvo toks mielas svečias, nes K. Prunskienė netgi jo pavardę pamiršo. Ką jis turėjo omenyje, kai renginio dalyvius sveikino rusiškai?
Dar vienas dalykas, kurio neišneša galva – kokių ryšių ir santykių su Rusija trūksta? Per mažai energetiškai priklausomi? Per mažai rusiškų laidų televizijoje? Per mažai energetikos objektų už dyką atidavėme? Prašyčiau patikslinti.
