Šeštadienio rytas. Galva traška nuo penktadienio linksmybių. O man reikia krautis lagaminą, nes laukia skrydis į Rumuniją. O ten - darbinė konferencija. Kadangi matote šį tekstą, galite suprasti, jog iš ten grįžau sveikas ir dar neblogo ūpo, tad nusprendžiau pasidalyti savo įspūdžiais su jumis, mielieji “Omnitel Laiko” skaitytojai.
Kelionė
Vykau per Varšuvą. Iki jos viskas buvo gerai. Net nuobodu. Ten, turėdamas laiko, pro oro uosto langus vis bandžiau nuspėti, koks lėktuvas skraidins man taip brangų mano kūną. Niekaip negalėjau įspėti. Patikrinę bilietus paprašė sulipti į autobusą. Jau tuomet nujaučiau kažką negero. Bandžiau atitolinti neišvengiamą realybę, tad žiūrėjau į priešingą pusę, nei mus vežė. Kai autobusas sustojo, bendrakeleivių veidus nušvietė šypsena, kurios reikšmę supratau atsigręžęs. Nesu lėktuvų specialistas, bet vos išvydęs “Rumunijos avialinijų” lėktuvą, supratau, kad kelionė gali būti sudėtinga.
Taip ir buvo: kratė visą skrydį, alus buvo neskanus, valgis - neaiškios kilmės, stiuardesės - gerokai pagyvenusios, o viena kažkodėl viliokiškai į mane žiūrėjo, kol mano prabangų kostiumą apipylė kava - taip visuose priėmimuose ir dalyvavau su dėme ant rankogalio. Besileidžiant nuvirto vežimėlis, kuriuo vežiojamas maistas, po saloną pasklido laikraščiai, iš piloto kabinos pasigirdo neaiškūs žodžiai, kuriuos aš nutariau esant rumuniškais keiksmažodžiais. O nusileidimas prilygo šuoliui iš parašiuto - trys mano stuburo slanksteliai susiplojo į vieną. Skubinausi išlipti, kol šaunusis pilotas nesumanė vėl pakilti į dangaus žydrynes.
Aplinka
Oro uostas švarus. Neskubantis pasienietis. Visai nesvarbu, kad už manęs dar laukia pusšimtis žmonių. Praeinu pro jį. Už raudonų juostų jau laukia rumunas su mano pavarde ant didelio lapo. Nuveža kažkur toli - į Karpatus. Esu pavargęs, tad tik pavalgęs krintu miegoti. Netrunka išaušti rytas. Pasirąžau ir išeinu pasivaikščioti po mažą miestuką. Jau Lietuvoj sakė, kad Bukarešte yra daug šunų. Jų yra ir šiame - riebūs, tingūs, plaukai nusišėrę. Neloja ir nesikandžioja. It būtų savo šunišką prigimtį pamiršę.
Tačiau svarbiausia - kalnai. Jie nuostabūs. Užsisvajojau it koks poetas, kol dėmesį patraukia varpelių skambėjimas. Kas čia? Nagi, apsidairau ir pamatau, jog pačiame miestelyje, tarp namukų, ganosi karvės. Vaikšto ir rupšnoja žolę. Tingiai, nebent koks vaikigalis jas pagainiotų, įspirdamas į tešmenį. Kaip gražu - tikras bukoliškas vaizdelis.
Policija
Apie ją rašau ne todėl, kad turėjau reikalų. Niekuo Rumunijos valdžiai nenusikaltau. Man ji irgi. Tik iš belgo pavogė jo pinigus ir kreditines korteles - o piniginė, kurioje viskas buvo sudėta, liko jo kišenėje. Štai kur meistrystė.
Taigi kokie policininkai mažame miestelyje? Jie tokie pat, kaip ir pas mus miesteliuose: kelnės keletą mėnesių nemačiusios lygintuvo, be to, ir taip gerokai nusmukusios. Marškiniai praradę savo pirminę spalvą, tik keletas dėmių puikiai matosi jam atsistojus prieš saulę. Tikriausiai nuo vakarykščio sumuštinio, kurį įdėjo rūpestinga žmona. Taigi jokių skirtumų, išskyrus vieną - net ir kaimelyje jis turi automatą. Stovi kryžkelėje, tingiai žvalgosi į šalis ir automatą tampo. Nei ką jie gaudo, nei kas kam grasina. Bet vis tiek tąso tą šautuvą. Beje, tai ne vienintelis kartas, kai viešai demonstruojami ginklai ir jėga. Einant su tarptautine kampanija kaip tikriems kosmopolitams iš vieno baro į kitą, privažiuoja automobilis, ant kurio parašyta “POLITIA”, o ten - juodai apsirengę, ginkluoti ir kaukėti vyriškiai. Manėme, kad tai kokia nors slapta operacija - tuoj jie iššoks, išdaužys langus ir duris, kažkur įsiverš ir atves suimtus niekingus piktadarius. Nieko panašaus neatsitiko. Jie ramiai apsižvalgė, išlipo, pasirąžė. Prie jų priėjo kažkokia moteris ir keli nuėjo su ja. Mes kaip tikri turistai žiopliai stovėjome ir žiūrėjome, kol vienas neatsisuko į mus ir neatsistojo iššaukiamai demonstruodamas visą savo ginkluotę. Serbei tai patiko ir pasiūlė laukti šio spektaklio pabaigos. Turkas šiuo klausimu buvo santūresnis. Jis pasiūlė greičiau susirasti barą. Mes taip ir padarėme.
Pramogos
Kaip sakiau, visą laiką buvau uždarytas mažame miestelyje. Tad negaliu kompetentingai tarti, jog išbandžiau visas rumuniškų pramogų subtilybes. Tiksliau - beveik visai neišbandžiau, tačiau vietinį naktinį barą pakankamai gerai ištyrinėjau. Ten yra diskoteka. Iš pradžių įėjimas kainavo 20 000 lėjų (apie 3 litus), vėliau pajutę, jog paklausa padidėjo, kaina pakėlė iki 30 000 lėjų (daugiau nei 4 litai). Alus kainavo 30 000 lėjų. Ten buvo mergina, šokanti striptizą. Manęs paprašė nupirkti jai viskio. Norėdamas jos atsikratyti, pasakiau, kad kreiptųsi į latvį - jis viskio mėgėjas. Po kiek laiko prie manęs prisėda nuoširdusis baltas ir pasakoja, kaip jis vaišino gražią (?) merginą viskiu. Netikėtai jis paprašo paskolinti 600 000 lėjų - esą tiek kainuoja ta mergina. Rytoj jis man atiduos “žaliais”. Įvertinu jo išgertą alkoholio kiekį ir nutariu, kad tokių pinigų nesu gyvenime regėjęs. Jis nuliūsta ir tą pačią akimirką negrįžtamai užmiega. Mergina irgi nuliūsta, nes daugiau ja kaip ir niekas nesidomi. Tačiau liūdi neilgai - greitai susiranda vietinį personažą.
Kas dar? Vynas neišpasakytai pigus. Tikrai neblogo vyno butelį galima nusipirkti už 60 000 lėjų (8 litai).
O daugiau ir nelabai žinau, - nebuvo laiko ištyrinėti visų galimybių. Tad jei pasitaikytų proga, nedvejodamas važiuočiau dar kartą į Rumuniją. Nepaisant jų lėktuvų ir pagyvenusių viliokių stiuardesių.
O jei kas nors man norite parašyti kokiu nors klausimu, nedvejodami tai darykite! ([email protected])
