Lietuvos įvaizdžio formavimas per kultūrą ir meną - ne vienus metus populiari tema. Ypač didelio dėmesio ji susilaukia šiemet, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare.
Bene dažniausia šių diskusijų tema - abejonės, ar tinkamai pristatome save Europai ir ar valstybė tam skiria pakankamai dėmesio ir lėšų. Diskusijų dalyviai paprastai nagrinėja du tuos pačius temos aspektus - turinio (ar tinkamai parenkami šaliai atstovaujantys menininkai, kūriniai, projektai) ir vykdymo (ar yra pakankamai galimybių šiuos projektus įgyvendinti).
Tačiau žvelgiant į visus nepriklausomybės metus, manau, atėjo laikas konstatuoti - šios temos nebėra svarbiausios. Terminas “įvaizdžio formavimas” visuomet turi dirbtinumo atspalvį, kuris turtingos kultūros šalyje visai nereikalingas. Negalima paneigti, kad už perdėto rūpinimosi įvaizdžio kūrimu neretai slypi nepasitikėjimas savo jėgomis. Bandydami patraukliai puošti fasadą nesugebame įvertinti jau turimo vertingo interjero. Per dešimt metų pasaulis įvertino mūsų kultūrą ir kūrėjus geriau nei mes patys.
Ypatingas dėmesys Lietuvos įvaizdžio formavimui buvo svarbus nepriklausomybę atgavusiai valstybei. Tačiau laikas pripažinti, kad tai jau virto kasdieniu darbu, o diskusijas ir politizuotus ginčus turėtų pakeisti aktyvesni ir kryptingesni veiksmai. Šalies veido nebereikia dirbtinai gražinti - Lietuvos kultūrą reikia tinkamai pristatyti.
Kol įvairių diskusijų dalyviai vardija įvaizdžio formavimo trūkumus, 30 Švedijos miestų publika klausosi šiuolaikinių Lietuvos kompozitorių ir atlikėjų, Eimuntas Nekrošius dar kartą atsiima svarbiausią Rusijos teatro apdovanojimą “Auksinė kaukė”, Oskaro Koršunovo trupė streiko apgultame Avinjone neformaliai rodo spektaklį seniai pažįstamiems didžiausių Europos teatro festivalių direktoriams ir prodiuseriams, Arūno Matelio, Šarūno Barto, Kristijono Vildžiūno filmai rodomi tarptautiniuose Venecijos ir Kanų kino festivaliuose, kurie yra nepasiekiami maždaug 90 procentų pasaulio kino kūrėjų, į Lietuvos literatus nukreiptos didžiausios pasaulio knygų mugės Frankfurte dalyvių akys. Vis realesnė tampa kelerius metus puoselėjama galimybė 2009 metais Lietuvai kartu su Austrija nominuoti Europos kultūros sostinę.
Tokiame kontekste kalbėti apie įvaizdžio formavimą nebėra taip aktualu. Taip pat, kaip ir pristatyti Lietuvos kultūrą ir meną kartu su kitomis Baltijos šalimis. “Pasakojimas tęsiasi” ir Lietuvą laikas apibrėžti kaip savitos ir unikalios kultūros šalį, pajėgią konkuruoti ne tik Europos ekonomikos rinkoje.
Šie metai galėtų tapti puikiu naujosios Lietuvos kultūros pristatymo strategijos formavimo etapu. Etapu, kuriame kultūros užsienio politika taptų bendros užsienio politikos dalimi. Svarbų vaidmenį jame turėtų suvaidinti Lietuvos verslo sektorius. Kultūros ir meno renginys ar objektas gali būti veiksminga rinkodaros priemonė, padedanti pristatyti ir plėsti verslą tarptautinėje rinkoje.
Lietuvos dailininko paveikslas Ciūricho banko fojė, lietuviškos tekstilės kompanijos prisistatymas Vokietijos rinkoje pakviečiant potencialius klientus ir partnerius į Violetos Urmanos ar Edgaro Montvido koncertą Vienos Karališkoje operoje. Tai ne futuristinis scenarijus, o reali ir perspektyvi galimybė, kuria tarpininkaujami Lietuvos ambasadų galėtų pasinaudoti ir verslininkai, ir meno žmonės.
Šiemet minime lietuviškos spaudos atgavimo 100-metį. Prasminga šios datos simbolika turėtų išaugti į kai ką daugiau ir tapti vienu pagrindinių akcentų sudominant plačiąją užsienio publiką. Lietuvių kalba - svarbiausias Lietuvos kultūros tapatumo elementas, tačiau tikrai ne kiekvienas Europos didmiesčių ir provincijos gyventojas žino, kad estai ir latviai jos nesupranta, o savo kalbos archajiškumą Lietuva puikiai derina su modernios visuomenės tikslais puoselėdama tiek kultūros paveldą, tiek šiuolaikinės kultūros ir meno procesus.
Prancūzijoje vykusio tarptautinio festivalio “Les Boreales”, kuriame praėjusiais metais Lietuva buvo pristatyta kaip pagrindinė viešnia, vadovas stebėjosi sulaukęs nemažai lietuvių klausimų “Kodėl būtent mes?”. Dėl kultūros ir meno pamišusios šalies piliečiui buvo nesuvokiami ne vieną pasaulinio lygio menininką turinčios mažos šalies kompleksai. Tad ar ne laikas mus keisti ne tik sąvokas, bet ir prioritetus? Formavimą - pristatymu, vienos institucijos iniciatyvą - įvairių sektorių partneryste, o lietuviškąjį skepticizmą - pasididžiavimu Lietuva ne tik išlipus kitos šalies oro uoste, o čia pat, namie.
