Buratino sindromas
„Kartą, žiloje senovėje, gyveno... Karalius – vaikai pasakytų! Ne, ne karalius! Paprasta medžio trinka.“
Taip pradedama istorija apie Buratiną – iš medžio pagamintą žmogeliuką, kurio ilga nosis ilgėja kaskart, kai jis sumeluoja. Nepaprastai prasmingas personažas fiktyviems posovietinės erdvės „karaliukams“ analizuoti. Tai netikėtai prisiminė lenkai. Jie neseniai surengė Putinokio akciją – sukūrė atvirutę, kurioje Putinas primena Buratiną – su nosimi, ištįsusia į begalybę. Lenkams buvo pasiūlyta siųsti šią karikatūrą į Rusiją – už tai, kad Putinas nori perrašyti modernaus pasaulio istoriją ir reabilituoti stalinizmą. Ir, norit - tikėkit, norit – ne, - nemaža dalis lenkų ėmė ir pasiuntė. Manydami, kad primins Putinui paprastą tiesą – kad melo kojos trumpos. Lenkai šiuo savo žingsniu sukėlė tikrą sensaciją – rusai buvo įskaudinti, ėmė kalbėti apie santykių blogėjimą, kartais net ir verksmingomis intonacijomis. Taigi, dabar, jeigu kiltų noras paskaityti internetinę Rusijos spaudą, susidarytų įspūdis, kad visa Europa nekenčia Rusijos ir ją skriaudžia. Latviai, lietuviai, estai ir lenkai kaltinami rusofobija, rusakalbių teisių pažeidinėjimu, ir panašiomis blogybėmis. Ukrainiečiai parsidavė vakarams (todėl jiems reikia pristabdyti naftos tiekimą), o gruzinai stengiasi išguiti Rusijos kariuomenę...
Susidaro toks paradoksalus įspūdis – visi blogi, visi skriaudžia rusus. Aišku, jie gali ignoruoti Sovietmečio genocidą (nes Stalinas, pamanykit tik, buvo legalus diktatorius), jie gali savo ištekliais reguliuoti Rytų Europos ekonomikas, o savo įstatymais reabilituoti sovietmetį. Net Katynės įvykiai, kai buvo nužudyti net dvidešimt penki tūkstančiai lenkų, anot jų ekspertų, yra legalūs, nes tuo metu buvo nužudyti legalūs legalaus karo belaisviai. Legalaus imperializmo teorija.
Viskas lyg ir būtų tiesa, jei gyventume praeitame amžiuje. Rusija kalbasi su demokratinėmis vakarų valstybėmis naudodama sovietinės propagandos formules, atkakliai bruka tiesas, kurios politiškai nebebūtų korektiškos nė vienoje Vakarų valstybėje. Juk atvirai pateisinti kolonializmą nė viena vakarų šalis sau nebeleidžia. Negi leis tai padaryti Rusijai? Būtų mažų mažiausiai keista.
Rubikonas
Naujasis lietuviškojo kapitalizmo ir korumpuotos valdžios simbolis – Rubikonas. Tai riba, kurią peržengus, kelio atgal nėra. Tai upė, į kurią įbridus, neišlipsi sausas. Senovės romėnai žinojo – peržengus ribą, Rubikoną, geruoju nesibaigs. Grėsė mažų mažiausiai pilietinis karas.
Lietuviškasis Rubikonas yra korupcija. Peržengus ribą tarp doro valdininko ir korumpuoto valdininko, griaunami valstybės pamatai ir pasitikėjimas valdžios institucijomis. Lietuviškasis Rubikonas, deja, nėra geografinė riba. Net ir ne upė. Tai moralinis virusas, kuriam reikia politinės šalies nepriklausomybės bei perkamosios demokratijos. Naujasis Rubikonas yra paremtas greito praturtėjimo noru bei tikėjimu pinigų galia. Tai korumpuotos valdžios ir valstybės infekcija. Tai tikėjimo korumpuota valstybe simbolis. Skurdo kultūros požymis.
Kadangi šalis gyvena laukinio kapitalizmo sąlygomis, lengva patikėti, kad Rubikonas yra tik asmeninės sąžinės reikalas. Tie, kurie ciniškai džiaugiasi, kad vandenyje nelieka nei pėdų, nei pirštų antspaudų, užmiršta griaunamąją Rubikono prasmę. Ar susimąstome, kas bus, jei, peržengę Rubikoną, jie taps nugalėtojais?
Tikėjimas
Viktoras Uspaskichas pareiškė, kad jis tiki Adamkumi. Panašiai kaip maldoje – nes Adamkus (trečią dieną) kėlėsi (į Vakarus), ir ten gyveno demokratijoje, nes grįžo į Lietuvą ir dabar kenčia už mūsų nuodėmes. Nors imk ir atleisk vargšui ministrui, iškankintam spaudos dėmesio.
Kažkodėl vis dažniau pagalvoju – spjautų jis į viską, ir grįžtų dirbti į verslo pasaulį. Kontroliuoti lietuviškų prekių eksporto srautus į Rusiją gali tam sukurtos valstybinės, o ne privačios įmonės. Juk Lužkovas žino iš savo žmonos, bene turtingiausios moters Rusijoje, kaip uždirbti milijardus. Modelis sukurtas ir išbandytas. Belieka tik veikti. Tam nereikia nė Uspaskicho...
Bet dažnai pagalvoju ir atvirkščiai – kiekvienas skandalas bando žmonių tikėjimą savo valstybe. Kol bus skandalų ir jų herojų, tol Lietuvoje gyvuos demokratija. Kaip neramu turi būti gyventi valstybėje, kai, nurimus skandalų skersvėjams, imama dalinti rožinė socrealizmo vizija... Arba totalitarizmas, įvyniotas į patriotizmo popierių. Kai pagarba ir teisingumas pakeičiami sibiru arba žalvariniais ordinais. Kai klausimai ir atsakymai iš anksto surežisuojami. Ir tada vėl atvirstu į tikėjimą demokratija bei skandalais. Kai negalima pakeisti žmogaus prigimties, nereikėtų jos cenzūruoti iš viešosios erdvės.
Tad... Gyvuokit, skandalai!
DangoraižiaiAr bado akis dangoraižiai Vilniuje? – klausiu užsieniečių.Nebado, - atsako man jie, – prie dangoraižių mes jau spėjom priprasti.Tikrai? – stebiuosi, – lietuviams architektams nelabai jie patinka. - O kokia architektūra jums nepatinka?
Trumpam užsimerkiu ir palyginu. Žirmūnus, Karoliniškes, Antakalnį bei dangoraižių kvartalus Amerikoje, Europoje. Akivaizdu – akį rėžia blokinis architektūrinis sovietmečio recidyvas. Kada nugriausim? Kuo pakeisim? Kodėl niekas nesipiktina? A, lietuviai?
Ir tada imu įsivaizduoti turtingą Lietuvą, kur blokiniuose namuose, jiems sparčiai griūvant, lieka gyventi tik asocialūs žmonės. Pasižiūriu į Vilniaus žemėlapį... Tada į Kauno...
Nejaukus vaizdas. Miestai – šmėklos. Be ateities, kupini socialinių įtampų. Planinės ekonomikos suplanuoti skurdo getai. Siurrealistinis vaizdas. Tik tiek, kad neužstoja senamiesčio...
