Mes, lietuviai, labai inertiški ir iniciatyvos imamės dažniausiai pagal svetimą pavyzdį. Jei vienas lietuvis išvažiavo nelegaliai dirbti į užsienį, tai pusmetį svarstęs galbūt susiruošiu ir aš. Svarbiausia - būtinai į tą pačią šalį, būtinai į tą patį miestą. Devyni iš dešimties mūsiškių visais būdais braunasi būtinai į Angliją, Ispaniją arba JAV, mat kitur pusbrolis ar "švogeris" dar nebuvo ir nepapasakojo. O darbo, pasirodo, apstu visuose Vakaruose, tik nežiopsok susirasti. Siūlome ruso Ivano, sėkmingai padirbėjusio Pietų Italijoje, pasakojimą - gal ir mūsų tautiečiai Europos žemėlapyje aptiks daugiau šalių nei tolimosios Anglija su Ispanija. Ivanas įsitikino, jog Italijos žemės ūkyje apstu darbo, tik būtina neužmiršti, jog niekur nėra rožėmis klota.
Ivanas kilęs iš pamaskvės. Buvęs pasienietis, o dabar spaustuvės darbuotojas iki apsispręsdamas mąstė dvejus (!) metus, per kuriuos laikraščiuose bei internete tyrinėjo skelbimus, ieškodamas sau tinkamo darbo užsienyje. Galop rado firmą, pažadėjusią labai patrauklų kontraktą: autobusu nuvežti į Italiją ir savaitei apgyvendinti bendrabutyje - pamokyti italų kalbos bei supažindinti su vietiniais darbo įstatymais. Svarbiausia, buvo garantuojama, jog bus surastas gerai apmokamas (mūsų akimis) darbas. Ir tai ne viskas - buvo pažadėtas gyvenamasis plotas, jei kartais darbo laikinai neliktų, visokeriopa juridinė pagalba, o sezonui pasibaigus rudenį parvežti namo. Už šiuos pažadus, kurių, tuoj pamatysime, buvo išpildyta tik menka dalis, Ivanas paklojo 650 JAV dolerių.
Neapolyje pasitiko firmos atstovė Liuba su savo "boifrendu" Vitorio. Jie Ivaną parsivežė į savo namus. Liubos bei Vitorio buitis Ivaną sužavėjo - vila prestižiniame rajone ant jūros kranto, nuosava jachta. Atvykėlis nusprendė, jog nelegali prekyba nelegalia darbo jėga - pelningas biznis. Tikra teisybė - Liuba už savo paslaugas iš Ivano dar nulupo apvalius 400 dolerių - taip buvo suderėta Maskvoje.
Jau pirmąjį vakarą Liuba nudžiugino Ivaną pranešdama, kad jam labai pasisekė, nes jau kitą dieną laukia geras darbas, į kurį Ivaną bei kartu su juo atvykusius kitus du "savanorius" nuveš Liubos patikėtiniai. Ir tikrai, kitą rytą kažkokie lenkai visus tris maskviečius automobiliu vežė į pietus maždaug 400 kilometrų. Išlaipino vidury milžiniško pomidorų lauko prie daržinės, liepė laukti ir nuvažiavo. Tris paras rusai suko ratus aplink daržinę - kelių kilometrų spinduliu nesimatė nė vieno pastato, nė vieno gyvo padaro. Lyg sudužusio laivo jūreiviai negyvenamoje saloje rusai ilgesingai dairėsi į raudonosios pomidorų jūros horizontą, veltui laukdami žadėtojo darbo. Vienas iš trijulės spjovė, išdrožė nežinoma kryptimi ir daugiau negrįžo. Aišku, jokių kursų, jokio mokymo. Ivanas įsitikinęs, jog Liuba negalėjo nežinoti, kad pomidorai tame lauke dar tik baigia nokti.
Pagaliau ketvirtą rytą Ivanas horizonte pamatė šviesius kvadratus - per naktį išdygusia palapine. Tai ėmė rinktis derliaus rinkikai, kurių galop susibūrė apie 130. Dauguma iš šios spalvingos kompanijos skinti pomidorų atvyko nebe pirmą kartą. Darbininkai susibūrė į brigadas pagal tautybes ar tikėjimą. Slavų brigada: keturi rusai, baltarusis, keli ukrainiečiai su moldavu, du nepilnamečiai makedonai. Prie brigados prisitrynė ir vienas musulmonas Semas, mauras ar berberas, profesionalus Europos valkata bei vagis.
Dar prieš pradėdamas darbą Ivanas iš kitų išgirdo, jog jie patekę į bene pačią baisiausią Italijos pomidorų plantaciją. Pirmąją darbo dieną rusas tai patyrė savo kailiu. Milžiniškas laukas nubarstytas stambiais akmenimis, apaugęs aukšta ir labai kibia žole, kurioje dar slypi stori dygliai, perduriantys bet kokio storio bato padą. O karštis - iki 40 laipsnių.
Pomidorus reikėjo skinti ir pilti į kasetonus - plastmasines dėžes, talpinančias maždaug po trečdalį tonos daržovių. Buvo mokama po 5 myles už priskintą kasetoną. Mylėmis italai vadina tūkstančio lirų banknotą (2 160 lirų - 1 JAV doleris). Žodžiu, už 300 priskintų kilogramų išeidavo po 2,30 dolerio. Lenkai kalbėjo, jog tiek mažai dar niekas nėra mokėjęs, ir po trejeto dienų sustreikavo, pusė jų išėjo ieškoti dosnesnio darbdavio. Bosas buvo priverstas kelti atlyginimą. Iš pradžių iki 7, po to iki 11 mylių už kasetoną. Kitur, sako, moka iki 15 mylių, tačiau tik per patį daržovių skynimo įkarštį, kai pritrūksta "vergų".
Pripratę prie darbo rusai galop pasiekė plantacijos sezono rekordą - per 10 valandų darbo dieną šešiese priskynė pilną sunkvežimį, talpinantį 88 kasetonus, tai yra kiekvienas uždirbo maždaug po 75 dolerius. Maloniai nustebintas ir labai patenkintas šeimininkas slavams į lauką atvežė šalto alaus bei užkąsti.
Ivanui teko ne tik skinti pomidorus, bet ir rinkti juos einant paskui kombainą, sodinti bulves, iš laukų rankioti polietileną bei žarnas, skinti persikus bei "pramušinėti" vandenį. Italijoje naudojami pomidorų skynimo kombainai, tačiau mašinos nemažai daržovių palieka lysvėje, tad paskui kombainą pasiunčiamas darbininkas. Darbas visą dieną susilenkus, be to, baisiose dulkėse - vakare Ivanas tapdavo panašus į kokoną. Persikų medžiai nedidukai, žmogaus aukščio, ant kiekvieno sirpsta po 100-200 puskilograminių vaisių. Jie skinami į krepšius ant krūtinių. Prisipildžius krepšiui, jis išverčiamas į dėžes, kurias vėliau reikia sukrauti į traktorių, galop iš pastarojo perkrauti į sunkvežimį. Pasak Ivano, lengvo darbo Italijos plantacijose nėra, tad fiziškai silpnesnis žmogus neištvers. Išimtis - "pramušti" vandenį. Visose plantacijose iki kiekvieno pomidorų ar vynuogių krūmo, persikų medelio atvesta skylėta guminė žarna, iš kurios turi nuolat lašėti vanduo. Būtent lašėti. Skylutės nuolat užsikemša purvu, tad į lauką pasiunčiamas žmogus, kurio darbas - pagaliu daužyti žarnas, kad atsikimštų. Užtai rinkti polietileną - vos ne pats sunkiausias darbas, nes tenka kvėpuoti dulkėmis. Mat kovodami su piktžolėmis italai aplink pomidorų daigus kloja juodą polietileną, kurį, nuėmus derlių, reikia surinkti. Traukiant iš žemės plastiko gabalus, žarnų nuoplaišas bei kitas šiukšles kyla dideli dulkių kamuoliai. Už visus tokius paminėtus darbus, išskyrus persikų skynimą, Italijoje paprastai paskiriamas valandinis atlyginimas. Nuo 6 valandos ryto iki pusiaudienio - 40 mylių bei pusė tiek už triūsą nuo 17 iki 20 valandos. Per patį karštį paprastai nedirbama dėl pavojaus gauti saulės smūgį. Pavyzdžiui, lenkai, kaip civilizuoti europiečiai, dirbdavo tik po 4 valandas rytais. Ivanas sako labai norėjęs daugiau uždirbti, tad neretai su savo brigada pavojaus nepaisė.
Ivanas suprato, jog daugiausia uždirba jau nebe pirmus metus tose pačiose plantacijose nugaras lenkiantys darbdavio pastebėti ir asmeniškai pakviesti darbininkai, tik tokių laimingųjų mažai. Pakviestasis persikų skynikas gali "prisiskinti" iki 1 500 dolerių per mėnesį. Iš pirmą kartą atvykusio nelegalo didelę dalį uždarbio nuplėš kelionės organizatoriai, tarpininkai bei "kapo" (brigadininkas - tarpininkas tarp darbdavio ir samdinių), tad liks maždaug 500 dolerių.
Ivanas persikus skynė tik dvi savaites ir kur kas daugiau laiko praleido bastydamasis iš vieno kaimelio į kitą klausinėdamas darbo, nes nieko nepažinojo, niekas jam nepadėjo. Užtai dabar jis jau patyręs Italijos žemės ūkio žinovas. Svarbiausias Ivano patarimas - tartis, kad atlyginimas būtų mokamas kuo dažniau, nes darbdaviai tik ir ieškos progų, kaip nesumokėti, paskirti baudas (pavyzdžiui, už pereikvotą elektrą - neva neišjungtą šviesą tualete). Italijoje madinga tikrinti samdinių sąžiningumą, juos provokuoti paliekant daugiau ar mažiau vertingus daiktus ir stebint, ar kas jų nepalietė. Vagišius išgenamas nesumokėjus atlyginimo - tam ir vilkinama jį mokėti. Moteris, ypač šviesiaplaukes, mergins (tiksliau, persekios) tiek darbdavys, tiek "kapo", tiek vietiniai kaimiečiai. Tai nacionalinis italų vyrų sportas. Į Italiją būtinai reikia vežtis vaistų nuo viduriavimo, nes juodadarbiai pakliūva į baisias antisanitarines sąlygas, o medikamentai ten brangūs.
Žemės ūkio samda Italijoje organizuojama vienodu principu - juodadarbiai renkasi į stovyklas, kur statosi palapinių miestelį. Taigi reikia turėti palapinę, miegmaišį ir mažiausiai dvi poras batų: sportbačius vieniems darbams, kietapadžius storaodžius - kitiems. Visuose lageriuose vadovauja "kapo" - jie skirsto darbus, tarpininkauja mokėdami algas. Ir suka kur tik gali ir kiek tik gali. "Kapo" - tai nebūtinai skustagalvis "ambalas", kokie valdo Rytų Europos nusikalstamą pasaulį. Kartą, kai "kapo" nesumokėjo vienam rusui, tas brigadininką vaikėsi po visą lagerį. Kitą kartą slovakas, kuriam "kapo" vietoje pigaus sviesto nupirko paties brangiausio, būtų jį tikrai užmušęs, jei šis nebūtų nėręs į vynuogyną. Reikalas tas, jog "kapo" dažnai vyksta į aplinkinius miestelius, kur darbininkams nuperka produktų. "Kapo" - laukiami pirkėjai, tačiau kartu su nuolaidomis jiems krautuvininkai urmu įkiša užsigulėjusias prekes. Tad patyrę darbininkai į parduotuves siunčia savo žmogų su pinigais ir sąrašu.
Vagystės Pietų Italijoje - lyg liga, na o žemės ūkio juodadarbiai ja apsikrėtę labai sunkia jos forma. Kartą Ivanas pastebėjo, jog dingsta dėžės su jų priskintais persikais. Rusai nutarė saugoti - vis dėlto tai jų pinigai. Tai buvo sunku, nes dirbti reikėjo toli nuo pakelėje sukrautų dėžių. Visgi Ivanui pavyko užklupti vagis, vienas kurių pasirodė labai panašus į darbdavio sūnų. Rusas apie tai papasakojo patronui. Šis Ivanui ištiesė pistoletą "Beretta" ir pasakė, kad kitą kartą nušautų vagis. Ivanas, aišku, pistoleto nepaėmė, tik kaip buvęs pasienietis aplink dėžes grėbliu suakėjo žemę, kad matytų, iš kur ateina nedorėliai. Dėžės daugiau nebedingo.
Pietų Italijos policininkai užsieniečiais, kol jie nepadarė jokio kriminalo, beveik nesidomi. Karabinieriai kiek įkyresni, tačiau ir tie teprašo parodyti dokumentus. Jei popieriai netvarkingi ar eini be paso - nusiteik nakvoti areštinėje.
Su vienu darbdaviu, Mario, Ivanui labai pasisekė. Jis buvo idėjinis komunistas ir labai gerbė rusus. Pasak Ivano, Rusijoje tas italas būtų apšauktas stalinistu, tačiau rusui kur kas svarbiau tai, kad Mario jį pakvietė atvykti ir kitais metais. Rusas apsidžiaugė ir sako būtinai važiuosiąs.
Rugsėjo pabaigoje prapliupo lietūs, visi išsivažinėjo, lageryje liko tik keturi rusai, nes "kapo" niekaip nenorėjo sumokėti atlyginimo likučių. Rusai jam pamelavo, jog vyksta į miestą produktų, iškaulijo beveik visus savo pinigus, tada susivyniojo palapines ir nebegrįžo.
Prieš pasukdamas namo Ivanas dar parsisamdė pas vieną milijonierių. Stambių Italijos žemvaldžių gyvenamieji kambariai paprastai yra kiemo gilumoje, o arčiau kelio įrengtas restoranas, šokių aikštelė, teniso kortai, arklidės. Būtent į pastarąsias Ivanas ir pakliuvo. Jam visą dieną teko ne tik prižiūrėti gana įnoringus žirgus, bet ir darbdavio namiškiams tarnauti už pasiuntinuką. Nuo aušros iki sutemų ant kojų už maždaug 330 dolerių algą. Paskaičiavęs, jog ne ką mažiau uždirbdavęs Rusijoje, Ivanas nutarė, jog jo pirmajam sezonui Italijoje atėjo pabaiga. Rusas susikrovė daiktus ir pasuko namo. Nors firma žadėjo parvežti, tačiau jos telefonai Maskvoje tylėjo.
