Pastaruoju metu vis dažniau diskutuojama dėl dešiniųjų ir kairiųjų vertybių likimo Lietuvoje. Šiandieninė Tėvynės sąjunga (TS), priimdama politinio gyvenimo iššūkius, turi kuo pasidžiaugti. Iš tradicinių partijų tik ji viena dar kyla reitingų pakopomis, o liberalai ir socdemai dėl savųjų lyderių kontroversijų išgyvena ne pačius geriausius laikus.
Ar tai pakankamas pagrindas džiaugtis ir būti patenkintiems savimi? Politinė išmintis verčia ne džiaugtis oponentų ar net politinių partnerių ligomis bei klaidomis, bet patiems pirmiausia mokytis iš jų. Sakoma, protingas mokosi iš kitų klaidų, o kvailas nesugeba pasimokyti net iš savųjų. Štai kodėl norisi aptarti dabartinę Tėvynės sąjungos padėtį ir pasistengti jos ydas atpažinti anksčiau, nei jos apie save primins partinio audinio plyšinėjimais. Tai verta daryti dar ir todėl, kad štai jau kuris laikas besitęsianti retorinė kova dėl vertybių, kurios leidžia skirti vienas partijas nuo kitų, neveda prie konkrečių debatų dėl TS partinės tapatybės.
Partinėje politikoje, deja, dalyvauja gana daug žmonių, kuriems menkai rūpi jų partijų politikos principai ir jais grįstos ideologinės nuostatos. Tėvynės sąjungoje tai buvo gerai matyti vadinamuoju „vagnorizmo“ laikotarpiu. Tačiau dabar daugelis politologų ir žurnalistų pripažįsta, kad Tėvynės sąjungos ideologinis stuburas yra tvirčiausias tarp tradicinių šalies partijų. Tai džiugina ir kartu leidžia geriau pajusti savo atsakomybę.
Bėda ta, kad šiandien sunku suvokti Tėvynės sąjungą kaip konservatorių partiją. Ji patriotinė, kartu ir tautiškai, ir vakarietiškai-globalistiškai nusiteikusi, ir gana konservatyvi bei krikščioniška, ir kartu modernistinė bei liberali. Akivaizdu, kad minėtos vertybės įvairiomis aplinkybėmis gali tarpusavy susipriešinti. Reikia kryptingų idėjinių ir praktinių pastangų, kad jos prasmingai sąveikautų. Šiandien tų pastangų matyti gerokai mažiau, nei turėtų būti. Kartais matome ne vertybių sąveiką, o jų samplaiką.
Ši aplinkybė netrukdo Tėvynės sąjungai tvirtai laikyti iškėlus dešiniosios politikos vėliavą. Tai guodžia ir teikia vilčių, kad partija dar ilgai išliks nenukonkuruojama centro dešinės lyderė. Tačiau tai nepadeda atsakyti į klausimą: ar Lietuvos konservatoriai ir Tėvynės sąjunga yra kaip anksčiau tapatūs dalykai? Jei ne, kas tada yra Lietuvos konservatoriai, koks šiandien jų partinio-politinio tapatumo pagrindas?
Tarp neseniai Tėvynės sąjungoje atsiradusių frakcijų – Politinių kalinių ir tremtinių bei Krikščioniškųjų demokratų – konservatorių frakcijos nematyti. Kita vertus, Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai (PKTS), Demokratų partijai, Tėvynės liaudies partijai, kai kuriems buvusiems krikščionims demokratams ir net vienam kitam socialdemokratui įsiliejus į Tėvynės sąjungos gretas, vadinti pastarąją „konservatorių partija“ būtų gana keblu. Veikiausiai su bendru konservatizmo vardikliu nesutiktų nei demokratams vadovavęs Saulius Pečeliūnas, nei buvęs socialdemokratas Rimantas Dagys, nei su konservatizmu anksčiau nieko bendra neturėję buvę modernieji krikdemai.
PKTS ir jos įpėdinių Tėvynės sąjungoje vertybiniai orientyrai – patriotizmas, principingas praeities vertinimas, idealizmas – visokeriopai gerbtini ir artimi konservatoriams. Tiesa, sudarant rinkimų sąrašus, Lietuvos konservatoriai idealizmo parodydavo gerokai daugiau nei gana pragmatiška tais atvejais ūmai tapdavusi PKTS. Šiaip ar taip, pastaroji labiau priminė tam tikromis vertybėmis grindžiamų interesų grupę nei ideologiniu požiūriu visavertę partiją. Su Vakarų konservatizmu jos atstovai kažin ar tapatintini – tiek objektyviai vertinant, tiek ir jų pačių akimis.
Taigi Tėvynės sąjunga dabar yra margu ir kartais gana ryškiu, bet nesudarančiu vientiso idėjinio vaizdo braižu išpaišyta dešinioji partija-monopolistė, kurioje „konservatorių“ pavadinimas turi neapibrėžtą statusą ir atlieka gal tik vienam kitam žmogui jos vadovybėje iš įpratimo suvokiamą vaidmenį.
Jei partinė sistema Lietuvoje būtų panaši į Amerikos, Vokietijos ar Didžiosios Britanijos, vertybinė ar ideologinė įvairovė vienoje iš dviejų dominuojančių partijų nekeltų problemų ir būtų net sveikintina. Antai JAV už demokratus balsuoja ir kairuoliškos orientacijos liberalai, ir konservatoriai katalikai. Jungtinės Karalystės konservatorių partijoje pastaruosius dešimtmečius būta politiškai vaisingos įtampos tarp nuosaikiųjų „vidurio kelio“ ekonominės politikos šalininkų ir dešiniųjų liberalų, laimėjusių vidaus kovą po Margaret Thatcher vėliava. Jei Lietuvoje politinė kova vyktų pirmiausia tarp dviejų didelių tradicinių partijų, jose galėtų šiek tiek atkusti vidaus partinis gyvenimas, įsižiebti turiningesni idėjiniai ginčai, atsirasti prielaidų esmingesniam politikos atsinaujinimui.
Vieningoje centro dešinės partijoje galėtų būti ir konservatorių, ir krikdemų, ir nuosaikesnių liberalų, ir nacionalistiškai, šiek tiek euroskeptiškai nusiteikusių „tautininkų“. Visus juos galėtų sieti principiniai tarpusavio įsipareigojimai, bet kiekviena šių srovių gana savarankiškai pritrauktų rinkėjų simpatijas tam tikromis idėjomis, dėl kurių įgyvendinimo kovotų ir darytų įtaką partijos viduje.
Lietuvai iki tokios sistemos tikrai toli, o ligšiolinės Tėvynės sąjungos pastangos būti politiškai vienijančiu centru įvairioms ideologinėms srovėms, regis, turi ne tiek vertybinę, kiek konjunktūrinę potekstę: partijos vadovybė pastaruoju metu į savo gretas priimdavo kone visų politinių pakraipų atstovus.
Kol kas galima tvirtai pasakyti viena: Tėvynės sąjungai labiau reikėtų išryškinto, o ne užglaistyto konservatoriško tapatumo. Jai taip pat reikalingos stiprėjančios krikščionių demokratų ir liberalų partijos kaip sąjungininkės. Nenuoseklus Tėvynės sąjungos požiūris į krikdemiškumą ir fundamentalistinės antiliberalizmo nuotaikos, apskritai idėjinio tapatumo stygius – tai tos problemos, kurias reikėtų pradėti spręsti nuo klausimo: kas yra Lietuvos konservatoriai?
Ramūnas Garbaravičius yra Lietuvos Seimo Tėvynės sąjungos frakcijos narys.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
