Virginija GRIGALIŪNIENĖ
- Poidzim, pani, aplink, a to bardzo šlapia, - nugirdau pačiu Žeimių miestelio (Jonavos raj.) centru kulniuojančias ir dėl kelintą dieną nesiliaujančio lietaus pusiau lietuviškai, pusiau lenkiškai burnojančias dvi vietines moterytes.
Vaje, pamaniau, kaip čia reikės susišnekėti? Tačiau baiminausi be reikalo - kaip netrukus paaiškėjo, lenkišku žargonu čia bendrauja tik vyriausi miestelio ir jo apylinkių gyventojai. O tų gyventojų Žeimiuose ne tiek ir daug - nepilnas tūkstantis. Didžioji dalis - pagyvenusieji, nes jauni išbėgiojo arba į didmiesčius, arba į užsienį, arba prasigėrė ir, kaip negailestingai šaiposi blaivininkai, jau spėjo "užversti kojas". Ateitis - dar miglotesnė: anksčiau į vidurinės mokyklos nulinę klasę susirinkdavo 30 ir daugiau mokinukų, o štai šiemet atėjo tik aštuoni! Kitais metais, žiūrėk, visai nebus ką į mokslus leisti! Na, nebent miestelio "puošmenos", daugiavaikės, susipras - ir toliau kovos su demografinės katastrofos grėsme. Tik kad seniūnijos darbuotojos nei šiokios, nei tokios - užuot grynaisiais pašalpas už pulką vaikų atidavusios, įbruka saujon kažkokius popiergalius ir nukreipia į parduotuvę. Čia už tuos talonus gauni miltų, kruopų, duonos, aliejaus, o pažvelgęs į gėrimų nukrautas lentynas gali tik seilę varvinti...
- Pensijų nešiojimo ar algų mokėjimo dieną pirkėjų padaugėja, bet ir tada pinigų maišų nepriprekiaujame, - liūdnai dėstė Jonavos vartotojų kooperatyvui priklausančios "Jotrungės" parduotuvės vedėja Janina. - Jei žeimiškis į svečius susiruošia, gali nusipirkti ir geresnį, pavyzdžiui, baltosios butelį, o savam pilvui tinka ir pigiausias vynelis...
Neturi, girdi, žmonės pinigų. Trečdalis miestelio gyventojų - bedarbiai, o ir dirbantieji - seniūnijos, pašto tarnautojai, vidurinės mokyklos mokytojai, žemės ūkio bendrovės darbininkai - negali girtis dideliais atlyginimais. O kai kišenių pinigai neplėšo, daug "nepamandravosi". Kad ir nelabai patogu, lauki į turgelį atvažiuojančios padėvėtų rūbų prekeivės Irenos ir džiaugiesi litą kitą nusiderėjęs...
- Nežinau, ar tie žeimiškiai tokie skūpūs, ar biedni, - svarstė vienintelė turguje sutikta prekeivė, nemažos krūvos padėvėtų rūbų savininkė Irena. - Beveik naują žieminę striukę už 20 litų parduodu - ir dar prašo nuleisti!
Pamatę besiartinančią korespondentę, skudurų krūvose kuitęsi žeimiškiai kaipmat išgaravo. Nors, jų pačių teigimu, nereikėtų dėl to labai gėdytis. Jei jau esą tokio "garsaus ir turtingo" kraštiečio, buvusio Seimo nario Vaclovo Lapės, žmona, neseniai įsigijusi Žeimių dvarą, po "skuduryną" vaikšto - baisus čia daiktas, girdi, ir paprastam žmogeliui nebrangaus apdaro bulviakasiui pasiieškoti. Teisybę sakant, ne tik bulviakasiui - galima aptikti ir išeigai, šokiams tinkančių vyriškų eilučių!
- Tai kad dabar jau nėra dėl ko puoštis, kur išeiti, - apgailestavo žeimiškis Mykolas, su didele nostalgija prisiminęs "anas dienas", kai su draugais eidavo į Žeimių kultūrnamio šokius. - Iš prestižinio pastato liko tik griuvėsiai, ir tuos pačius baigia nugriauti. Žadėjo naujus kultūros namus pastatyt - tai Žeimių senimėlis paūžtų, jaunas dienas prisimintų. Vargu ar sulauksim...
Et, ką čia verkšlensi - tasai pats ponas Mykolas, beje, ir šiokiadieniais vaikštantis pasipuošęs plačiabryle skrybėle, o akis - nesvarbu, saulė šviečia ar lietus lyja - prisidengęs geltonais akiniais, pasigyrė turįs... Aušros vartus! Girdi, ne tik Vilnius tuo gali didžiuotis - ir Žeimiai.
- Ką tu čia nusišneki, - net pyktelėjo Mykolo šneką nugirdusi moteriškė. - Kokie ten Aušros vartai - "bromas", ir tik tiek!
Dar labiau ponia Vanda supyko, kai Mykolas prašneko apie Žeimių kleboną. Klebonas, svarstė "Aušros vartų savininkas", yra gyvas žmogus, tad keista, kodėl pas mergas nevaikšto. Tai jau esą "suvis nenormalu". Kaip, girdi, nenormalu ir tai, kai už bažnytinius patarnavimus iš parapijiečių nulupami nemaži pinigai.
- Eik jau, eik, - gėdijo Mykolą Vanda. - Kiek galiu - tiek duodu. Niekada neprašė pridėti...
Apie kleboną išgirdau visokių nuomonių, o apie Žeimių seniūną Faustą Pilipavičių žmonės atsiliepė tik gerai ("nudažė kapinių tvorą!"), apie apylinkės inspektorių Valdą Zabrodiną - visai nekaip. Koks, girdi, jis policininkas, ir dar nuovados įgaliotinis, jei iki šiol gyvena valdiškame bute - ne kokiam trijų aukštų name, kaip kai kurie kiti pareigūnai...
Pats įgaliotinis savo apylinke sakė esąs patenkintas. Žinoma, dar geriau būtų, jei apmažėtų vagių ir "pijokų". Nes kur degtinė liejasi - ten ir kumščiai "dirba". O jei dar susigundoma "kaukoliniu"...
- Ne, aš tai jokių skiedalų negeriu, - pridėjęs ranką prie širdies prisiekinėjo gražiausiu Žeimių vyru laikomas 31 metų viengungis Gintaras. - Jau geriau mažiau, bet tikrą!
Hm, vyras gražus, ir dar neskylėtomis kepenimis! Kodėl nepabandžius supiršti per laikraštį?
Gražiausias miestelio stipriosios lyties atstovas prisipažino seniai ieškąs širdies draugės, tačiau vis nesiseką surasti.
- Tikrai nesu išrankus, bet kad Žeimiuose jaunų moterų nelabai yra - vienos našlės, - užsitęsusios viengungystės priežastis aiškino Gintaras (iš tiesų, miestelyje yra beveik 200 našlių). - Matot, turi patikt ir mergina, ir būsima uošvė. Nes jei su uošve nesutarsi - nieko gero nesitikėk...
Iš pradžių drovėjęsis su korespondente būti atviras, galop Gintaras įsidrąsino ir prisipažino puoselėjąs dar vieną didelę svajonę - turėti ne vieną žmoną ir uošvę, o... visą haremą! Va tada, girdi, jaustųsi esąs laimingiausias Žeimių vyras. Ir dar pridūrė, jog "pas gerą žmoną vyras nedirba". To jau buvo per daug - atokiau stovėjusi senyvo amžiaus moteris korespondentę pasivedė į šalį ir patyliukais sukuždėjo:
- Matot, koks jo charakteris!? Kuri gali su tokiu prasidėti! Nebent kokios pasiutusios paieškokit - kad nepraustaburniui ragus aplaužytų...
- Ką tu, bajebone, čia pliurpi? - neiškentė ir šalimais sukiojusis dar visai jauna našlė Audronė. - Tokį vyrą iškart nudabasinčiau! Kam šeimoje tinginys reikalingas?
Ir kirto kumščiu Gintarui per kuprą. Gražiausias ir, ko gero, daugiausia sveriantis Žeimių vyras nė nekryptelėjo - kvatodamas patarė Audronei daugiau valgyti.
Toliau kalba pakrypo apie "pasileidusį šių dienų jaunimą". Dabar žingsnį į priekį žengė Vladas ir ėmė pasakoti, kaip visai neseniai jį, pusamžį vyrą, Jonavoje užkabino... trylikametės!
- Priėjo ir sako - duok, tėvai, parūkyt! - paauglių įžūlumu niekaip neatsistebėjo Vladas. - Kaip neduosi - daviau.
- O daugiau nieko neprašė? - iš įdomumo net išsižioję laukė atsakymo aplinkiniai.
- Ką jūs, - mostelėjo ranka Vladas. - Jei tik būčiau norėjęs! Ir pinigų turėjęs...
Dar labiau Vladas sakė nustebęs, kai tos pačios "malalietkos" sutiktoms keleriais metais vyresnėms merginoms patarė nesitrainioti jų teritorijoje! Girdi, senmergės, netrukdykit, varykit į kaimą bulvių kasti!
- Nebūtų tokių mergų, nebūtų ir išžaginimų, - toliau svarstė tamsaus gymio, tačiau "grynaveisliu lietuviu" prisistatęs Vladas ir lenkė ant pirštų, jo nuomone, didžiausias merginų nuodėmes: prasideda su nepažįstamais vyrais, geria, sėda į svetimus automobilius...
Kol, girdi, merginos bus tokios žioplos, ir vyrai turės ką veikti.
Tuosyk į Žeimius įsuko didžiulis sunkvežimis. Kalbos baigėsi - visi nubėgo prie savų maišų ir ėmė laukti, kol vairuotojas ir kasininkas viename asmenyje pradės supirkinėti krituolius obuolius. Nešini ant kuprų ar stumdami "tačkeles", dviračiais, automobiliais, motociklais Žeimių ir aplinkinių kaimų gyventojai privežė galybę maišų obuolių, netrukus pavirsiančių "Anykščių vyno" produkcija.
- Laukėm nuo šešių ryto, o matot, kada jis atvažiavo - vienuoliktą! - spjaudėsi kelios peršlapusios moterėlės. - Sušalom, sugrubom, o gausim kapeikas! Už kilogramą - tik 7 centai. Maišas - trys litai. O dar krovikui sumokėk, kad į priekabą išpiltų - juk už dyką ir kiaulė kiaulės nekaso...
Tačiau kai kito pajamų šaltinio nėra - prisieina tenkintis ir varganais centais.
Beje, "barako", tai yra socialiai remtinų šeimų daugiabučio, gyventojai šiuo klausimu kur kas galvotesni. Prie namo linguoja didžiulė sena obelis, kurios šakos aplipusios vaisiais, obuoliais nusėta ir visa žemė. Tačiau niekas nepuola tų obuoliukų rinkti - tik vištos lesinėja. Tai kas, kad name gyvena nemažas būrys vaikų, kurie, žiemą ant stalo padėjus krepšelį vaisių ar stiklainiuką sulčių, tikrai neatsisakytų...
Tik nepamanykite, brangūs skaitytojai, kad Žeimiuose - vien gėrynės, peštynės ir netvarka. Darbščių, tvarkingų, išsilavinusių ir dorų žmonių, pasak seniūnijos raštvedės Vitalijos Šafronienės, yra daug daugiau nei prasigėrusių ir nusigyvenusių. Tačiau kaip šis santykis pasikeis netolimoje ateityje - vienas Dievas težino...
