Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Sunkiausia, sako, laidoti savo vaikus. Rokiškio rajono Kraštų kaimo gyventojai Genei Lapašinskienei (76 m.) vaikų netekties skausmą teko iškentėti jau tris kartus. Tris sūnus palaidojusi moteris sakė nemokanti žodžiais išreikšti, kaip jaučiasi motina, stovinti prie savo vaiko karsto...
- Jaunėlio Alvydo nesulaukiau grįžtančio iš kariuomenės, - braukdama ašarą, dėstė žilagalvė močiutė. - Tarnavo, vargšelis, labai toli, kažkur prie Chabarovsko. Apsinuodijo radioaktyviomis medžiagomis ir susirgo kraujo vėžiu. Parvežė uždarytame cinkuotame karste - net atsisveikinti negalėjau, galvelės nepaglosčiau, nepabučiavau...
Antrąkart baisi naujiena į Lapašinskų namus atskriejo iš Kauno. Sūnus Rimantas (30 m.) su šeima buvo išvažiavęs švęsti sesers įkurtuvių. Buvo susirinkę daug žmonių, visi smagiai linksminosi. Staiga kažkuris pasigedo Rimanto. Niekas tiksliai nežino, kaip atsitiko, kad devintojo aukšto balkone rūkęs vyras nukrito žemėn ir mirtinai susižalojo...
Trečiąjį sūnų, Viktorą, motinai prisiėjo palydėti Anapilin prieš trejus metus. Šis susirgo plaučių vėžiu ir paskutines gyvenimo dienas praleido motinos globoje. Nepakeliamai sunku motinai buvo matyti, kaip gęsta sunkios ligos kamuojamo sūnelio gyvybė...
Genė Lapašinskienė, žinoma, apverkė, apraudojo ir senatvės palaužtą vyrą, ir Zarasuose nužudytą žentą, bet, tvirtino, vaikus laidoti buvę nepalyginti sunkiau...
Įėję į G. Lapašinskienės trobą nustebome, jog kambariuose, ant sienų, kaip įprasta Lietuvos kaime, nematyti mirusių artimųjų nuotraukų. Moteris sakė negalėjusi kasdien gyventi širdį lyg peiliu varstančiais prisiminimais ir visas mirusiųjų fotografijas sunaikinusi. Sudeginusi ir velionių drabužius, daiktus, kuriais jie gyvi naudodavęsi. Kam, girdi, į visa tai kasdien žiūrėti ir aitrinti negyjančias žaizdas. Ne, tai nereiškia, jog moteris mirusiuosius pamiršo - ji stengiasi gyventi tik gražiais anų laikų prisiminimais, kai visi buvo sveiki ir gyvi, kai visiems buvo smagu ir gera...
