Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Vieni juos vadina savižudžiais, kiti - mirtininkais, treti - žvejais fanatikais. Ir nors kasmet po keliasdešimt tokių drąsuolių pradingsta po ledu, prisiekusių tupikų ant ledo nemažėja.
Jurbarko A. G. Giedraičio gimnazijos 3-iosios realinės klasės gimnazistas Giedrius Lenktys, vos atgavęs sąmonę ir pagaliau suvokęs gulįs ligoninės palatoje, ne iškart prisiminė, dėl ko į čia pateko. Kai priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos vyr. inspektorius Valdas Juozapaitis pasiteiravo, kaip jaučiasi septyniolikametis naujagimis, Giedrius net sutriko. Ką, girdi, jis tikrai vos nenuskendęs - ne sapnavęs, kad skęsta?
Ledas įlūžo vidury užtvankos
Vos sulaukęs žiemos atostogų ir, aišku, pirmojo ledo, užkietėjęs žvejys Giedrius Lenktys pradėjo žvejybos ant ledo sezoną. Pirmą dieną vaikinas grįžo su keliomis raudėmis krepšyje, antrą pasisekė žymiai geriau - parvilko į namus apie dešimt kilogramų šviežios žuvelės... Tad nors ir prasidėjo atlydys, sausio 2-ąją Giedrius vėl išsiruošė prie Mituvos upės žiočių. Namiškiai dar bandė Giedrių atkalbėti, girdi, oras pabjuręs, ledas suplonėjęs - neverta rizikuoti, tačiau vaikinukas net nemanė tupėti namuose. O kad tėtis, mama ar močiutė per daug nesisielotų, prasitarė žvejosiąs nuo kranto - ant ledo kojos nekelsiąs... Kur tau! Užtvankos pakraštyje Giedrius treptelėjo viena koja - netraška, vadinasi, galima žingsniuoti toliau nuo kranto, kur giliau. Juk raudės kaip tik mėgsta tūnoti duobėse...
Jaunuolis, deja, net nesusimąstė, kas būtų, jei... Mat ant tvenkinio paprastai nuo ankstaus ryto tupinėja galybė žvejų, o tąryt jų nesimatė nė vieno. Matyt, vyrai patikrino vos poros centimetrų storio leduko tvirtumą ir turėjo proto žvejybą atidėti. Na, o Giedrius nužingsniavo tiesiai uosto farvaterio link, kur užtvankos gylis siekia apie dešimt metrų.
Kai vaikiną nuo kranto skyrė maždaug 70 metrų, ledas staiga ėmė linkti, galiausiai įlūžo. Giedrius pliumptelėjo į deginančio šaltumo vandenį, tačiau paskutinę akimirką sugebėjo abiem rankomis sugriebti už ledo kraštų. Savijauta buvo nenusakoma - šaltas vanduo, rodos, tvilkė iki kaulų smegenų, sumirkę rūbai ir guminiai batai tempte tempė gilyn, ėmė grubti rankų pirštai. Bet vaikinas nesutriko: mintyse pats sau sukomandavo nesiblaškyti, apsiraminti ir, sukaupęs visas jėgas, pabandė užsiropšti ant ledo. Deja, visos pastangos buvo veltui... Dar kiek pasimurkdęs lediniame vandenyje, Giedrius pajuto, kaip staigiai senka jėgos. "O jei imsiu ir nuskęsiu? Visi apie tai sužinos, liks tuščias mokyklos suolas, vaje, kaip baisu, - jau nejuokais ėmė nervintis drąsuolis žvejys ir kiek galėdamas garsiau keletą kartų riktelėjo: "Geeelbėėėkiiit!" Giedrius apsidairė, tačiau aplink nesimatė nė gyvos dvasios. Na, pagalvojo, dabar tai jau tikrai bus viskas...
Pagalbos šauksmą išgirdo kriminalistas
Giedriui labai pasisekė - kaip tik tuo metu, kai jis paskutinį kartą suriko "gelbėkit", prie benzino kolonėlės "Gelvybė" prisipildyti dujų stabtelėjo rajono PK kriminalinės policijos jaunesnysis inspektorius Darius Laurinaitis. Pareigūnas sukluso ir žvilgtelėjo ton pusėn, iš kur ataidėjo šauksmas. Vyriškio kūnu perbėgo šiurpuliai: taip, vidury užtvankos, ledo properšoje, kažkas juda! Kriminalistas akimirksniu iškvietė ugniagesius, o pats, atskubėjęs prie vandens telkinio, kaip įmanydamas ėmė skęstantįjį raminti, kad tik šis neprarastų vilties, kad iš paskutiniųjų laikytųsi ant vandens.
Jurbarko priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos gelbėtojų visą pamainą - viršininką Giedrių Aleksandravičių, skyrininką Ramūną Zikį, ugniagesius gelbėtojus Egidijų Mėlynį ir Nerijų Ivoškį - patyręs vairuotojas Vaidotas Lužeckas į nelaimės vietą pristatė per dvi minutes. Tuojau pat čia atvyko policijos pareigūnai, šiems iš paskos - greitoji medicinos pagalba.
Vandenyje - ir gelbėtojas
Vyrai veikė žaibiškai: vieni pradėjo kirsti ledus, kiti tąja properša yrė valtį skęstančiojo link. Tačiau darbas nėjo taip greitai, kaip norėjosi... Baimindamiesi, kad nespės padėti skęstančiajam, gelbėtojai nusprendė, kad jį greičiau pasieks šliauždami ledu nutiestomis metalinėmis kopėčiomis. Deja, šios buvo per sunkios. Per kelias sekundes ant ledo atsidūrė medinės kopėčios. Kas jomis šliauš? Aišku, aukščiausiasis iš ugniagesių, beveik dvimetrinis Nerijus Ivoškis! Tos siaubo kupinos laukimo minutės tiek gelbėtojams, tiek visiems, stovėjusiems ant kranto, išliks visam gyvenimui. Pasak priešgaisrinės tarnybos vyr. inspektoriaus, baisiausia buvo pagalvojus, jei vyrai nesuspės... Kopėčiomis šliaužiantis Nerijus, jas vis pastumdamas pirmyn, gan greitai artėjo prie skęstančiojo, šiam pavymui yrėsi valtis, tačiau niekas nebuvo garantuotas, kad lediniame vandenyje jau daugiau nei pusę valandos besimurkdančiam vaikinukui pakaks jėgų išsilaikyti vandens paviršiuje dar bent kelias minutes... Pagaliau pasiekęs properšą gelbėtojas Nerijus Ivoškis suprato, kad skęstantysis jau vos vos gyvas. Jaunuolis pralemeno, jog daugiau neišturės... Neliko laiko dvejoti - Nerijus irgi liuoktelėjo į ledinį vandenį. Tam, kad ne taip sugrubusiomis rankomis sugriebtų paskutines jėgas beprarandantį skęstantįjį...
Sąmonę atgavo tik ligoninėje
Išgelbėtasis Giedrius Lenktys pamena tik tiek, jog įšokęs į vandenį ugniagesys pastvėrė jį už rankų, o vėliau per galvą užmovė iš valties atmestą gelbėjimosi ratą. Valtyje buvę gelbėtojai pirmiausia iš vandens ištraukė sąmonę jau praradusį Giedrių, po to ir gelbėtoją Nerijų Ivoškį. Ant kranto jų jau laukė greitoji medicinos pagalba. Giedrius Lenktys (jo kūno temperatūra buvo nukritusi iki 26 laipsnių) buvo iškart perduotas Reanimacinio skyriaus gydytojų priežiūrai: vaikinui sulašinti šilti skysčiai, kūnas įkištas į specialų šildantį maišą, kurį ligoninė kadaise gavo kaip labdarą iš kolegų vokiečių... Pamažu jaunuolio savijauta ėmė gerėti, jis atgavo sąmonę. Kitą dieną Giedrius Lenktys buvo perkeltas į Vidaus ligų skyrių, kuriame bus stebimas keletą parų - medikai baiminasi, kad stipriai peršalęs jaunuolis nesusirgtų plaučių uždegimu.
Na, o ugniagesys gelbėtojas Nerijus Ivoškis ligoninėje atsigavo per keletą valandų. Šauniai pasidarbavusį kolegą atskubėjo aplankyti bendradarbiai. Pirmiausia jie pasiteiravo, ar Nerijui buvo labai baisu prisiartinti prie neprognozuojamo elgesio skęstančiojo - šoko apimtas šis, girdi, galėjo ir patį Nerijų nusitempti į tvenkinio dugną.
- Nekoks vaizdelis, - ir palatos lovoje neprarado humoro jausmo drąsusis gelbėtojas.
Nerijus neslėpė, jog nuo šalčio sustingusį jo kūną greičiausiai atšildė kelios taurelės degtinės...
Skendo ir tėvas
Nuoširdžiai džiaugdamiesi sėkminga gelbėjimo operacijos baigtimi, priešgaisrinės gelbėjimo stoties darbuotojai negalėjo atsistebėti vietinių žvejų įpročiais. Jau kitą rytą po nelaimės visas būrys jų lyg niekur nieko maklinėjo ant plonyčio Mituvos žiočių leduko. Beje, išgelbėto vaikino tėvas Alfonsas Lenktys, sužinojęs apie sūnaus nelaimę ir aplankęs jį ligoninėje, iš šios nukulniavo tiesiai į priešgaisrinę tarnybą. Atėjo atsiimti... iš vandens ištrauktų sūnaus turėtų poledinės žūklės įrankių.
- Ar po to, ką teko patirti, dar kada nors išdrįsi užlipti ant ledo ir eketėje įmerkti meškerę? - aplankę ligoninės palatoje, pasiteiravome Giedrių Lenktį.
- Tai žinoma! Tik reikės labiau žiūrėti, koks ledo storis, - šypsodamasis atsakė septyniolikametis žvejys, su meškere nesiskiriąs nuo pradinės mokyklos laikų.
Vaikinas prisipažino, jog lediniame vandenyje buvo atsidūręs ir skendo nebe pirmą kartą. Prieš porą metų jis taip pat vos spėjusia užsitraukti užtvanka ėjo pažiūrėti, kaip sekasi kitiems žvejams, ir net nepajuto, kaip atsidūrė vandenyje. Laimė, krantą pavyko pasiekti savomis jėgomis.
- Išlipau, išsigręžiau rūbus ir parbėgau namo sušilti. Po maudynių lediniame vandenyje net nesuslogavau! - tarsi linksmą nutikimą prisiminė Giedrius Lenktys.
Kai išrašys iš ligoninės, Giedrius Lenktys žadėjo pirmiausia nueiti ir padėkoti jį išgelbėjusiems žmonėms.
Beje, Giedriaus tėtis Alfonsas Lenktys irgi, kaip sakoma, žvejys "iki pačių panagių". Stebėtinas sutapimas, tačiau bene prieš trisdešimt metų, kai buvo panašaus amžiaus, kaip dabar jo vienturtis sūnus Giedrius, Alfonsas irgi skendo! Nemune Šakių rajone. Ir taip pat tik per plauką išvengė mirties. Tačiau iki šiol nei vasarą, nei žiemą nesiskiria su meškere...
-
