Vėlus vasario 19-osios, antradienio, vakaras Egipto sostinėje Kaire. Geležinkelio stotyje būriuojasi daugybė žmonių. Egipte prasidėjo laisvadieniai prieš vieną didžiausių musulmonų švenčių - Eid Al Adha, arba Aukojimo šventę. Artinasi vidurnaktis, tad stotyje nebematyti moderniųjų Egipto traukinių su minkštomis sėdynėmis ir oro kondicionieriais užsienio turistams. Vakare šių traukinių vietą užima mažai nuo gyvulinių tesiskiriantys "trečiosios klasės" vagonai, į kuriuos susispraudžia daugybė egiptiečių, neišgalinčių susimokėti už komfortiškesnę kelionę į gimtąsias vietas švęsti didžiosios religinės šventės. Tą vakarą iš Kairo Luksoro link turi išvykti ir traukinys, kurio reiso numeris - 832. Į varganus vagonus su įvairiausia manta susigrūda daugybė žmonių - jų čia bene dvigubai daugiau nei leidžia bet kokios saugumo normos. Niekas net neįtaria, kad po poros valandų šis traukinys taps pragaru ant ratų - jį ištiks baisiausia Egipto geležinkelio nelaimė ir viena baisiausių apskritai.
Degantis traukinys nesustojo
Traukinio sąstatą sudarė 11 vagonų. Įtariama, kad gaisras greičiausiai kilo priešpaskutiniame vagone, kadangi jis labiausiai nukentėjo nuo gaisro. Tačiau žodis "labiausiai" čia tinka tik sąlyginai, nes iš visų septynių gaisro apimtų vagonų teliko tik metaliniai karkasai. Metaliniai karkasai, pilni apanglėjusių žmonių kūnų...
Traukinio mašinistas toli gražu ne iš karto pastebėjo, kad kilo gaisras, mat nė vienas keleivis negalėjo patekti į lokomotyvą. Nei avariniai stabdžiai, nei pagalbos iškvietimo mygtukai neveikė. Žmonės liko įkalinti liepsnų apimtuose vagonuose grotuotais langais ir neatsidarančiomis lauko durimis. Traukinys per tas 12 minučių nuvažiavo daugiau nei 7 kilometrus ir tik tuomet sustojo, o judantis oro srautas tik dar labiau sustiprino vagonuose siautusias liepsnas. Traukinio mašinistas Mansouras Jousefas el Kvamsas daug negalvodamas atkabino septynis gaisro apimtus vagonus, kad ugnis nepersimestų į kitus keturis. Lokomotyve buvo visa gesinimo įranga, tačiau keli vargani putų gesintuvai buvo visiškai bejėgiai prieš tokio masto gaisrą. Mašinistas suprato, kad jis ir nukentėję keleiviai gaisro neužgesins. Netoliese buvo Al Ajato miestelio geležinkelio stotis, tad palikęs keliolika žmonių bent tais gesintuvais kovoti su įsisiautėjusiomis liepsnomis, pats kuo skubiausiai nulėkė iki stoties šauktis pagalbos. Vėliau jis prisipažino taip pasielgęs todėl, kad nebuvo visiškai tikras, ar jo pagalbos šauksmą per blogai veikiančią raciją išgirdo dispečeris. Dispečeris pagalbos šauksmą girdėjo, tačiau prieš ugnį buvo bejėgė net ir kur kas galingesnė operatyviai atskubėjusių ugniagesių technika - 7 vagonai liepsnojo taip stipriai, kad 25 galingos gaisrininkų mašinos su ugnimi kovojo dar kelias valandas. Beje, jei mašinistas gaisrą būtų pastebėjęs dar vėliau, aukų skaičius būtų buvęs dar didesnis, mat keturiuose likusiuose vagonuose jau buvo susispaudę daugybė keleivių, sugebėjusių čia patekti iš kitų vagonų.
Šiaip kiekviename traukinio vagone telpa 150 keleivių. Tačiau parduodant pačius pigiausius bilietus ir į vagonus susodinus maksimalų žmonių skaičių, reisas nelabai atsiperka. Todėl bilietų parduodama gerokai daugiau nei yra vietų. Kairo kasininkės prisipažino, kad į šį reisą buvo parduota bene dvigubai daugiau bilietų nei turėjo būti. Aritmetika paprasta - kiekviename vagone buvo maždaug po 300 žmonių, o visame traukinyje - daugiau nei 3 000, nors turėjo būti 1 650. Šalies plėtros ministras Mustafa Adbelis Kaderas oficialiai pareiškė, kad žuvo 373 žmonės. Su tuo nenori sutikti regioninė prokuratūra, kuri remiasi ekspertų, kol kas tesuradusių 361 kūną, teigimu. Tuo tarpu kai kurios žiniasklaidos priemonės teigia, kad tokie tikslūs skaičiai tėra laužti iš piršto, kadangi keleivių sąrašo nėra ir tokių tikslių duomenų taip greitai pateikti negalima. Tad kai kurios antraštės drąsiai teigia, kad pakeliui į Luksorą žuvo mažiausiai 400 žmonių.
Priežastis - nešiojama dujinė viryklė
Kaip jau buvo minėta, traukiniu važiavo patys vargingiausi egiptiečiai. Su savimi jie gabenosi daugybę mantos. Gana įprastas keliaujančio vargano egiptiečio atributas - nedidelė dujinė krosnelė. Tokiuose reisuose mandagios palydovės po vagonus nevaikšto (jos paprasčiausiai ir neprasibrautų, be to, kažin ar kas iš žmonių ką nors pirktų), tad užsimanę arbatos ar kavos žmonės užsikuria savo viryklėlę tiesiog vagone. Teigiama, kad gaisrininkai supleškėjusiuose vagonuose rado net 8 tokias virykles ir yra linkę manyti, kad viena jų ir tapo gaisro priežastimi. Ugnis plito milžinišku greičiu - didžiąją keleivių mantos dalį sudarė degūs drabužiai, o vagonų suolai ir apdailos detalės - mediniai.
Tiriama ir kita versija, jog gaisrą galėjo sukelti trumpas jungimasis netvarkingoje elektros instaliacijoje. Kad instaliacija buvo tikrai netvarkinga, matyti ir iš ir liudininkų pasakojimų. Važiuojančiame traukinyje elektros apšvietimas veikė ne itin gerai - lempos nuolat mirgėjo.
Tyrimas dar tik įsisiūbuoja, kol kas neaišku, ar kas nors bus pripažintas esąs kaltas dėl tragedijos. Egipto žmonės įpykę - dalis jų reikalauja paprasčiausiai pakarti dėl tragedijos kaltus geležinkelio kompanijos valdininkus. Jie pagrindine tragedijos priežastimi laiko faktą, kad vagonai buvo perpildyti, o langai - su grotomis. Kai kurie netgi skelbia, kad po tokios baisios tragedijos turėtų atsistatydinti visa Egipto vyriausybė.
Kraupūs liudininkų pasakojimai
Zakis Faragas kilus gaisrui kuo ramiausiai snaudė ir sapnavo apie tai, kokie laimingi bus jo vaikaičiai, kuriems iš miesto jis vežė naujų drabužių. Dar po kelių minučių jam beliko galvoti apie tai, kaip čia pasprukus iš degančio vagono ir išgelbėjus penkiolikmetį sūnėną. "Kilo baisi panika, niekas nežinojo, kur bėgti. Vieni išdaužę langus bandė kaip nors lįsti pro grotas, kiti - atplėšti vagono duris, treti - pereiti į tolimesnius vagonus. Minia buvo visiškai nevaldoma - savo kelyje ji trypė silpnesniuosius, tad kai kurie vaikai tiesiog palindo po suolais, rankomis užsidengė galvas ir verkė. Visur buvo pilna dūmų". Zakiui Faragui pasisekė, mat jis buvo viename vagonų, kuriuose pavyko šiaip ne taip atplėšti lauko duris. "Žmonės šoko iš važiuojančio traukinio nepaisydami, kur nukris - jie paprasčiausiai norėjo bet kokia kaina pasprukti nuo liepsnos". Tiesa, jis smarkiai apdegė rankas ir yra vienas iš 65 sunkiausiai sužeistų žmonių, gydomų Al Ajato ligoninėje, tačiau yra dėkingas likimui, kad liko gyvas ir išgelbėjo savo sūnėną.
Tuo tarpu dvidešimtmetis jaunuolis Thabetas pasakojo šios tragedijos nepamiršiąs niekada gyvenime, ir ne vien tik dėl patirtos baimės, bet ir dėl sąžinės graužimo. "Aš jau buvau pasiryžęs žūti, kad tik išsigelbėtų moterys ir vaikai. Stovėjau nuošalėje ir stengiausi neužstoti kelio išėjimo link silpnesniems už mane. Deja, vos tik pajutęs ant savo kojų ugnies liežuvius neištvėriau ir stumdydamas visus savo kelyje nulėkiau durų link - noras gyventi nugalėjo mano sąmonę", - su ašaromis akyse pasakojo jaunuolis.
Visų kūnų atpažinti nepavyks
Religinės šventės išvakarėse žuvusiųjų giminėms teko kraupi užduotis - keliauti į centrinį Kairo morgą (Al Ajato morge visi kūnai paprasčiausiai netilpo) ir bandyti atpažinti savo artimuosius. Prie besibūriuojančių žmonių budėjo ir policininkai, mat buvo baiminamasi, kad įpykę žmonės nesukeltų riaušių, tačiau skausmo apimtiesiems visai ne tai buvo galvoje. Jie laukė siaubingo momento, kai tarp apanglėjusių kūnų turės ieškoti menkiausio ženklo, kad tai - jų mylimų žmonių kūnai. Nemažai kūnų nuo gaisro nukentėjo taip stipriai, kad likę tik jų fragmentai - rankos, kojos, galvos. Pirmosiomis dienomis tepavyko atpažinti mažiau nei pusę - apie 170 kūnų. Neatpažintieji bus palaidoti broliškame kape.
