Lietuva-Islandija - 0:3. Tokio spjūvio į veidą kaip vakar (06.11) futbolo sirgaliai retai sulaukia. Lietuvos rinktinė daug kartų pralaimėjo triuškinamai. Savaime tai nestebina, tačiau kai matau tokias rungtynes kaip vakar, viduje sukyla beviltiškumo jausmas. Jis atsiranda dėl labai banalios, tiesmukos minties - po linksmo vakarėlio būna sunkios pagirios.
Spėju, kad nesu gudriausias pasaulyje žmogus ir vakarykščio žaidimo palyginimą su pagiriomis sugalvojau ne pirmas. O kadangi daugybė futbolo sirgalių varžybas žiūrėjo kavinėse ar bent pas draugus, tai toks palyginimas turėtų būti dar aktualesnis ir skausmingesnis. Vakar pamatėme ne tik prastas rungtynes, bet ir buvome vienu mostu nutupdyti ant žemės. Tai visada skaudu.
Jei kas pareikalautų tiksliai įvardyti svarbiausią pralaimėjimo (sutriuškinimo!) priežastį, sakyčiau, kad didžiausia problema buvo pasikeitęs komandų statusas. Viena vertus, euforijos pagauta ir turnyrinės lentelės bei visuomenės opinijos tiesiog verčiama laimėti Lietuvos rinktinė. Antra vertus, pastaruoju metu sėkmės nelepinami, bet visada kietai kovojantys islandai. Tokia situacija savaime suponuoja, kad lietuviai turėjo keisti savo įprastą žaidimo stilių ir tapti atakuojančia komanda. Islandams keisti nieko nereikėjo. Todėl vakar lietuvių aikštės pranašumas buvo daugiau simbolinis. Jie atsidūrė pernelyg neįprastoje situacijoje, kad jaustųsi šeimininkais.
Kaip ir visada, A. Liubinskas neapsiėjo be eksperimentų. Vieną iš jų galima laikyti pasiteisinusiu. D. Šemberas nebuvo pastumtas į dešiniojo saugo poziciją. Ten žaidė A. Skarbalius, kuris buvo labai aktyvus ir pretenduoja į geriausio lietuvių žaidėjo vardą. D. Šemberas jau kelerius metus klubuose nežaidžia saugu, o tai nėra nuostabu, turint omenyje, kad Maskvos CSKA šioje pozicijoje rungtyniauja vienas geriausių Rusijos futbolininkų R. Gusevas.
Neskaičiuojant netikėtai gero A. Skabaliaus pasirodymo, saugų grandis vakar kėlė daug problemų. Žiūrint į pavardes, ji turėtų būti stipriausia. Aikštėje yra kitaip. R. Žutautas ir T. Ražanauskas, potencialūs rinktinės lyderiai, jau kuris laikas buvo persekiojami traumų. I. Morinas savo klube beveik nerungtyniauja. Galbūt todėl A. Liubinskas tiek dėmesio skyrė būtent saugams, išleisdamas jų net penkis (įskaičiuoju ir nominalų gynėją A. Skarbalių).
Žiūrint į sudėtį, krito į akis, kad gynybinį futbolą žaidžiančių futbolininkų buvo pernelyg daug. T. Ražanauskas vietoj antro puolėjo, du atraminiai saugai. Tai radikaliai kirtosi su lietuvių bandymais būti atakuojančia komanda. Rinktinė naudojo daug trumpų perdavimų, bandė žaisti techniškai. Renkantis tokią taktiką, reikėjo iš karto leisti į aikštę daugiau individualiai stiprių futbolininkų, tokių kaip D. Maciulevičius.
Pralaimėjimas savaime nestebina. Islandai skriaudė ir gerokai stipresnes komandas. Kažkada jie iki paskutinio momento kovojo dėl antros vietos grupėje su tokiomis ekipomis kaip Prancūzija, Ukraina ir Rusija. Stebina visiškas lietuvių pasimetimas (gal netgi panika) po pirmojo įvarčio praleidimo. Įtariu, kad tai lėmė pernelyg didelis pasitikėjimas savimi po šaunių rungtynių su Vokietija ir Škotija.
Antrame kėlinyje matėme tragišką vaizdą ir aš vis galvojau, kur tai regėta. Paskui atsiminiau, kad panašiai atrodė Lietuvos ir Islandijos ekipos antradienį. Tik ne nacionalinės, o jaunimo. Ten matėme ne tik tokį pat rezultatą, bet ir dar didesnį vienos komandos (tąkart lietuvių) pranašumą. Paguoda, žinoma, menka. Vėl tenka su gailesčiu pareikšti: “Ech, gal po poros metų…”.
